Taip būtų galima apibūdinti praėjusį ketvirtadienį priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo antikonstitucine pripažinta diskriminacinė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata (5 str. 3 d.), leidusi pagalbinio apvaisinimo paslaugas gauti tik susituokusiems asmenims. Kad ir ką berašytų KT, pagal galiojantį teisinį reguliavimą būtent santuoka yra būtina sąlyga šioms paslaugoms gauti, nes partnerystės institutas yra kol kas negaliojantis (nebent pats KT jį kitu nutarimu netrukus įves).
Gražus fasadas – tai KT nutarimo rezoliucija, už kurios pakimbama nebesigilinant į nutarimo turinį. Ji atspindi teisingą sprendimą. Tačiau teisingas jis tik iš dalies. KT nutarimas, deja, žlugdo dalies taip pat nesusituokusių asmenų viltį pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra Lietuvoje, nors tokią galimybę jie turėtų kitose Europos valstybėse.
Prošvaistė nesusituokusioms poroms ir daliai vienišų moterų
Kodėl prošvaistė? Pagalbinis apvaisinimas po metų turėtų tapti prieinamas nesusituokusioms skirtingų lyčių poroms ir nedidelei daliai vienišų moterų – toms, kurios turi su nevaisingumu susijusių sveikatos problemų.
Galima sveikinti kiekvieną, tegu ir nedidelį, žingsnį pirmyn atveriant mokslo pasiekimus platesniam ratui žmonių, kad būtų sprendžiamos jų sveikatos problemos ir būtų įgyvendinamos jų teisės, o šiuo atveju ir žmogiškosios svajonės susilaukti vaikų. Išties nemaža dalis Lietuvos žmonių galės būti laimingesni. Tam iki šiol trukdė pseudokatalikiški stereotipai, kuriais vadovavosi įstatymų leidėjas, nustatydamas diskriminacinę santuokos sąlygą pagalbiniam apvaisinimui, kurios nėra Vakarų Europoje, Šiaurės valstybėse ir kitose Baltijos šalyse. Tad Lietuvoje bent šiek tiek turėtų mažėti pagalbinio apvaisinimo demonizavimas ir nesusituokusių porų stigmatizavimas.
Iš tikrųjų neįmanoma nesutikti su KT išvada, jog santuokos reikalavimas pagalbinio apvaisinimo paslaugai yra Konstitucijos draudžiamas teisės į visiems prieinamą sveikatos apsaugą varžymas dėl šeiminės padėties, todėl prieštarauja Konstitucijos 29 str. (diskriminacijos draudimas) ir 53 str. 1 d. (sveikatos priežiūros prieinamumas). Nesusituokusiųjų diskriminavimo turbūt ir būtų neįmanoma objektyviai pateisinti sveikatos apsaugos srityje.
Tačiau tai yra viskas, ką galėčiau teigiamo apie KT nutarimą pasakyti.
Didelė chaltūra nevykdant savo konstitucinių pareigų
Kodėl chaltūra? Todėl kad sunku įsivaizduoti prastesnį KT nutarimą žmogaus teisių srityje, nebent žvelgtume į dabartinius Vengrijos ar Lenkijos konstitucinius teismus. KT nutarimas yra neįtikėtino seklumo ir prastos kokybės. Patingėta ar išsigąsta ir išsisukta nuo principinių konstitucinių bei žmogaus teisių klausimų. Priimtas toks minimalus sprendimas, kurio nebuvo įmanoma nepriimti.
KT visapusiškai neišnagrinėjo bylos nevykdydamas savo konstitucinių pareigų, kylančių iš konstitucinės jo paskirties užtikrinti Konstitucijos ir teisės viršenybę, ginti žmogaus konstitucines teises. Gali būti, kad ir profesinės kompetencijos pritrūkta.
Apie viską išsamiau.
Visuotinai žinoma, kad KT pareiga yra aiškinti Konstituciją plėtojant žmogaus teisių garantijas, be kita ko, orientuojantis į europinį žmogaus teisių apsaugos kontekstą. Tai, beje, įpareigoja Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės vakarietiška geopolitinė orientacija.
Paradoksalu, bet ši konstitucinė byla, kuri yra tokiu reikšmingu žmogaus teisių klausimu, nepaliks jokio pėdsako konstitucinėje ir žmogaus teisių doktrinoje. Nes jokio naujo Konstitucijos aiškinimo KT nutarime iš esmės nėra. Galima rasti tik dvi banalaus turinio pastraipas. Antai KT „atrado“, jog pagal Konstitucijos 29 str. draudžiama diskriminacija dėl šeiminės padėties, nors Konstitucijos 29 str. tekste šiaip jau ir taip yra diskriminacijos dėl socialinės padėties draudimas. Dar KT, apsukęs ratą, padarė didžiulį „atradimą“, jog diskriminacija negalima užtikrinant visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Akivaizdžiai ir be šių „naujovių“ bylos sprendimas būtų buvęs toks pat.
Besitikėjusiems KT nutarime rasti toliau plėtojamą šeimos apsaugos doktriną, konstitucinės teisės į motinystę ir tėvystę aiškinimą teks skaudžiai nusivilti. To nutarime iš viso nėra. Sunku tai įsivaizduoti tokioje byloje, bet nieko naujo šiais klausimais nėra. Teisė į motinystę ir tėvystę apskritai KT jurisprudencijoje beveik nėra aiškinta.
Apskritai labai menkai argumentuotas ir atmestinai parengtas, kiek per 20 puslapių (su visa įžangine dalimi ir šalių pozicijomis bei mokslininkų nuomonėmis) nutarimas negali būti paaiškintas sunkiu KT darbo krūviu. Vienas KT teisėjas per metus parengia kaip pranešėjas paprastai vos vieną ar dvi bylas ir per mėnesį vieną sprendimą atsisakyti nagrinėti individualų konstitucinį skundą.
Kas dar nustebino, tai atskirųjų nuomonių nebuvimas, nors nutarimo spragos ir trūkumai matyti plika akimi. Sunkiai įsivaizduočiau tokį monolitiškai pasyvų kitos Europos šalies konstitucinį teismą.
Lygiuojamasi į Rytus?
Ką dar sunkiau būtų buvę įsivaizduoti, yra tai, kad tokioje žmogaus teisėms reikšmingoje byloje visiškai nieko nėra apie europinį kontekstą. Ir tai, beje, griauna nusistovėjusią KT tradiciją (sakyčiau, net pareigą, kylančią iš imperatyvo paprasčiausiai tinkamai dirbti savo darbą) pateikti Europos Žmogaus Teisių Teismo, kitų Europos konstitucinių teismų gerąją praktiką aktualiais žmogaus teisių klausimais. Tad KT nutarime jūs nieko nerasite apie europiniu lygiu aktualias moterų, ypač reprodukcinių, teisių problemas.
Europos ir kitų šalių patirties KT nutarime taip pat paprasčiausiai nėra, tarsi pagalbinio apvaisinimo bylų nebūtų buvę Italijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Belgijoje ir net Pietų Afrikoje. Beje, Austrijoje antikonstituciniu pripažintas draudimas tos pačios lyties poroms gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas.
Pastarasis sprendimas, priimtas dar 2013 m. kovo 10 d. (prieš 12 metų (!)), būtų ypač įdomus ir sektinas, nes Austrijos konstitucinis teismas dėl savo jurisprudencijos kokybės turi išskirtinį pasaulinį autoritetą. Jame aiškiai pasakyta, jog konstituciškai nepateisinamas yra tariamas etinis pavojus (visuomenės moralės ir dorovės motyvai), kurį neva sukeltų nevaisingumo reikalavimo netaikymas pagalbinio apvaisinimo procedūros prieinamumui.
Dar daugiau (čia baisiausioji ortodoksams dalis), Austrijos KT paskelbė, jog taip pat konstituciškai nepateisinamas yra surogatinės motinystės baimės motyvas, lėmęs visišką draudimą tos pačios lyties poroms naudotis pagalbiniu apvaisinimu. Galiausiai atmesta, kad pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribojimas gali būti šeimų apsaugos priemone pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. (privataus ir šeimos gyvenimo apsauga) ir 12 str. (teisė į santuoką).
Kaip pabrėžė Austrijos KT, tos pačios lyties asmenų partnerystė ne pakeičia, o papildo santuoką ir skirtingų lyčių asmenų sugyvenimą, tad vadinamajai tradicinei šeimai pavojaus tos pačios lyties asmenų poros ar mamos lesbietės nekelia. Todėl padaryta išvada, kad įstatymo nuostatos, neleidusios lesbietėms, turinčioms stabilius santykius, susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, buvo neproporcingas įsikišimas į privatų ir šeimos gyvenimą, pažeidžiantis EŽTK 14 str. (diskriminacijos draudimas), taikomą kartu su EŽTK 8 str.
Ne tik Austrijos, bet ir visų kitų minėtų šalių konstituciniai teismai nagrinėjo pagalbinio apvaisinimo teisinį reguliavimą per pagrindinių žmogaus teisių, šeimos, motinystės ir tėvystės konstitucinės apsaugos prizmę. Lietuvos KT gi pasirinko apie tai patylėti. Lietuvos KT nutarime Europos gerosios praktikos kaip tik ir nėra, kad būtų išvengta visų šių klausimų.
Dabar gi įsivaizduokime, koks KT nutarimas būtų buvęs, jei jis nebūtų pasukęs tokiu, sukčiavimą primenančiu, keliu. Būtų tekusi sunki, bet garbinga dalia apginti visų vienišų moterų ir tos pačios lyties porų teises. Tikro teisėjo dalia. Užtat turėtume tikrą europinį KT. Dabar gi šioje byloje turime posovietinį surogatą, užsiimantį ne teisingumo vykdymu, o sausu formalistiniu ir nesąžiningu išsisukinėjimu nuo atsakomybės. Na, ir galime konstatuoti, jog moterų teisių ir lygiateisiškumo srityse atsiliekame mažiausiai 12 metų nuo pažangiausios europinės jurisprudencijos.
Teismo tūpsniai bažnyčiai?
KT savo nutarimu negynė moterų teisių, tad galėjo sutaupyti dar kelis puslapius ir taip trumpame nutarime bergždžiai necituodamas anksčiau suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos žmogaus orumo, privataus gyvenimo ir šeimos apsaugos klausimais, kurios vis tiek nenaudojo sprendžiant bylą. Kitaip tariant, Lietuvos KT gynė ne moterų (ir jau tikrai ne tos pačios lyties porų), o paslaugos gavėjų – vartotojų teises. Pagal nutarimo turinį į jo rezoliuciją tikrai dar būtų tikę įrašyti Konstitucijos 46 str. 5 d. apie vartotojų interesų gynimą.
Tokiame požiūryje galima įžvelgti KT tūpsnius prieš katalikų bažnyčią ir tamsos žmogaus teisių srityje tirštinimą – įkonstitucintą daugumos vienišų moterų ir tos pačios lyties porų diskriminaciją bei tolesnę stigmatizaciją. Dar blogiau, yra ir savivalės požymių.
KT įrašė nurodymą įstatymų leidėjui, jog jis turi nustatyti tokį Konstituciją atitinkantį teisinį pagalbinio apvaisinimo reguliavimą, pagal kurį šios sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos visiems asmenims esant nustatytam objektyviam medicininiam poreikiui, be kita ko, objektyvioms aplinkybėms, susijusioms su asmens sveikata. Paprasčiau tariant, KT nurodė ir ateityje pagalbinį apvaisinimą sieti tik su medicininėmis priežastimis, ką sunku būtų konstituciškai pateisinti, ypač atsižvelgiant į minėtą Austrijos pavyzdį.
Vadinasi, KT iš tikrųjų neapgynė jokių vienišų moterų teisių, išskyrus tą nedidelę jų dalį, kurios dėl sveikatos priežasčių negali pastoti be pagalbinio apvaisinimo. Kitų vienišų moterų, kurios neturi tokių sveikatos problemų, atžvilgiu KT pritaikė stereotipinį požiūrį, kurį prisimenu iš susitikimų su kai kuriais rinkėjais: „o tai kas čia per moteris, kuri negali pati vyro sau susirasti“. Nes KT iš tikrųjų pasiuntė tokias moteris, kaip ir anksčiau, ieškoti atsitiktinio lytinio partnerio arba važiuoti į Rygą, kur pagalbinis apvaisinimas bus prieinamas. Žinoma, dar atsiranda variantas gauti suklastotą medicininę pažymą. Žodžiu, tikras lietuviškai ortodoksiškas požiūris.
Minėto nurodymo įstatymų leidėjui įrašymą galima laikyti KT savivale, nes KT tam neturėjo visiškai jokio konstitucinio pagrindo. Šioje byloje KT netyrė, ar objektyvaus medicininio poreikio reikalavimas pagalbiniam apvaisinimui atitinka Konstituciją, o jei būtų tyręs, ko gero, būtų turėjęs konstatuoti jo nekonstitucingumą. Kaip minėta, KT apskritai neformulavo jokios su pagalbiniu apvaisinimu susijusios doktrinos. Kitaip tariant, objektyvaus medicininio poreikio reikalavimo KT išvis nekildina iš Konstitucijos, o nurodė jį pagal esamą teisinį reguliavimą. Konstitucijos požiūriu šis reikalavimas atsirado „iš oro“, o KT nusižengė jo paties daugybę kartų kartotam draudimui aiškinti Konstituciją remiantis įstatymu (mat įstatymas pats gali būti antikonstitucinis).
Panašiai pagal KT nutarimą yra su moteriškos lyties poromis. Jei viena iš partnerių turės nevaisingumo problemų, pagalbinis apvaisinimas galės būti prieinamas. Tačiau jei ne, taip pat liks atsitiktiniai vyriškos lyties partneriai arba Ryga. KT taip iš esmės nusilenkė Remigijaus Žemaitaičio siekiui, kad pagalbinis apvaisinimas būtų neprieinamas tos pačios lyties poroms.
Oponentai pasakytų, kad nieko čia tokio: tegu dabar kas nors iš toliau diskriminuojamų vienišų moterų ar tos pačios lyties porų skundžiasi teismams ir ginčija objektyvaus medicininio poreikio reikalavimą. Galbūt taip ir atsitiks. Tačiau mes pamirštame, kad Lietuvoje jau dabar turime tūkstančius tokių moterų, kurias pats KT siunčia ieškoti atsitiktinių vyrų. Pamirštame ir tai, kad toks bylinėjimasis truks ne vienerius metus, kainuos moterims sveikatos ir gal net paskutinę galimybę susilaukti vaiko. Nekalbant jau apie galimas patyčias, net iš teisėjų pusės, bylinėjimosi metu.
Tikėtis ko nors geresnio iš įstatymų leidėjo taip pat būtų sunku. Juk KT, niekam neprašant, įrašytas objektyvaus medicininio poreikio reikalavimas turės atgrasinamą poveikį bet kokiam liberalizavimui rengiant naują Pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakciją. Kitaip tariant, esant KT įpareigojimui ir toliau pagalbinį apvaisinimą sieti su medicininėmis priežastimis, ypač dabartinis Seimas tikrai neatvers pagalbinio apvaisinimo visiems ne dėl medicininių priežasčių norintiems tokią paslaugą gauti, kad ir komercinėmis sąlygomis.
Pridėkime dar tai, kad KT ir taip perdavė kamuolį Seimui per metus peržiūrėti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą pagal KT nutarimą. Ko gero, galima prognozuoti chaosą šiuo klausimu Seime, nes net tokiam, su objektyvaus medicininio poreikio reikalavimu įstatymui, tikėtina, bus trukdoma iš Prezidentūros, jai prijaučiančių pseudoinstitutų ir „nemano aušros“ pusės. Taip kad net nesusituokę asmenys, kuriuos galima laikyti laimėtojais šioje byloje, gali likti ties pasirinkimu: Seimui nepriėmus įstatymo, bylinėtis su valstybe ar greičiau išspręsti problemą nuvykus į Rygą.
Viešumas – nebe KT standartas
KT teisėjai empatijos stoką šioje byloje, ko gero, mėgintų teisinti tuo, kad pareiškėjos, girdi, neprašė ginti neturinčių sveikatos problemų vienišų moterų ar tos pačios lyties porų teisės į pagalbinį apvaisinimą ar tirti objektyvaus medicininio poreikio reikalavimo atitikties Konstitucijai. Galima būtų su tuo nesutikti, nes vienos pareiškėjos argumentuose pasisakyta dėl visų vienišų moterų, o toliau jau KT turėjo galimybę pasiaiškinti tikruosius pareiškėjos reikalavimus. Tačiau, net ir sutikus, bendras KT nutarimo vertinimas nepasikeistų. Vis tiek lieka ryškus chaltūros ir net savivalės elementas.
Štai KT pats apsibrėžė tyrimo dalyką – kad tirs tik Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatytas pagalbinio apvaisinimo paslaugų prieinamumas tik sutuoktiniams (pagal KT – ir partneriams), nors viena iš pareiškėjų prašė KT tirti plačiau – ypač 1 str. 1 d., kurioje apibrėžta viso įstatymo paskirtis (reguliavimo dalykas) jau ten nurodant, jog pagalbinio apvaisinimo paslaugos prieinamos tik santuoką (ar registruotos partnerystės sutartį) sudariusiems asmenims. Griuvus 1 str. 1 d., būtų griuvęs visas įstatymas. Tačiau KT grubiai suchaltūrino – ėmėsi tik 5 str. 3 d., atlikdamas net teisės studentams negirdėtą dalyką: iš įstatyme nustatytos sąlygos išvedęs jo paskirtį, o ne atvirkščiai.
Galiausiai, kaip ten bebūtų, šioje byloje KT nevykdė dar bent kelių savo konstitucinių pareigų, būtinų Konstitucijos viršenybei garantuoti, daugybę kartų konstatuotų paties KT ir kildinamų iš jo, kaip bekompromisio Konstitucijos ir žmogaus teisių gynėjo, paskirties. Pavyzdžiui, pagal Konstituciją KT privalo konstatuoti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijai ir tada, kai KT nustato kitus motyvus, nei nurodyti pareiškėjo, taip pat konstatuoti pareiškėjo neginčytos, bet su ginčyta nuostata susijusios, kitos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijai. Kitaip tariant, kaip konstatuota paties KT, nagrinėdamas bylą jis privalo nepalikti įstatyme nieko antikonstituciško, net jei pareiškėjas to neprašė. KT juk negali toleruoti Konstitucijos pažeidimų, o pareiškėjas juk ne visada toks kvalifikuotas, kad visus juos pastebėtų.
Apie tokias konstitucinių ir panašių teismų pareigas matyti platesnį bylos kontekstą, formuluoti teisės doktriną į priekį, preventyviai užkirsti kelią žmogaus teisių bei teisės viršenybės pažeidimams, prirašyta daugybė straipsnių, prikalbėta daugybės konstitucinės teisės autoritetų, galima būtų paklausyti ir ES Teisingumo Teismo pirmininko pranešimų. Tačiau Lietuvos KT jau ne pirmą kartą nugali susilaikymo nuo savo darbo vykdyti teisingumą požiūris, pasiskolintas iš visiškai kitokių pagal prigimtį ir paskirtį ordinarinių teismų.
Blogiau yra dar vienas KT savivalės pasireiškimas – viešumo ir skaidrumo vengimas. Mes tegalime spėlioti, kuo remdamasis KT apsibrėžė tyrimo dalyką, kaip apsibrėžė, ir išnagrinėjo tai, ką išnagrinėjo, o nenagrinėjo to, ko nenagrinėjo. Teismas to nesiteikė deramai paaiškinti. Visiškai kitaip galėjo būti, jeigu KT būtų rengęs viešą, žodinį, posėdį, kad tinkamai išsiaiškintų tikslius pareiškėjų reikalavimus.
Sutikite, labai keista, kai tokia svarbi byla, o viešo žodinio nagrinėjimo neprireikė, nors dar visai neseniai viešame posėdyje dalyvaujant šalims nagrinėta kur kas paprasčiau sprendžiama kailinių žvėrelių verslo draudimo byla. Tad belieka daryti prielaidą, jog tada KT siekė platesnio viešųjų ryšių efekto, kurio dabar vengta, nes be didelio bylos kontroversiškumo visuomenėje dar būtų galėję pasirodyti, jog ją išnagrinėti reiks visapusiškai, o ne išsirankiojant tik KT atrodančius patogiai elementus.
Tai leidžia laikyti KT nutarimą teisėtu, bet nelegitimiu. Gaila, bet panašiai gali nutikti ir su partnerystės byla, kurios KT taip pat nematė reikalo nagrinėti viešame posėdyje. Toks kontrastas su 2019 m. sausio 11 d. KT nutarimu, kad šeima laikomos ir tos pačios lyties asmenų poros, – tai bylai nagrinėti buvo rengiami bent keli posėdžiai su pertrauka. Bylos šalys ir visuomenė matė, jog dedamos visos pastangos objektyviam ir visapusiškam bylos nagrinėjimui.
Į konstitucinės teisės raidos istoriją įeina tie pasaulio konstituciniai teismai ir teisėjai, kurie besąlygiškai proaktyviai gina konstituciją ir žmogaus teises, ypač asmens ir mažumos teises nuo daugumos diktatūros. O ne pataikauja vyraujantiems visuomenės stereotipams ir baimės išplėstas akis suka į šoną nuo naujų iššūkių. Tikėdamiesi, kad kaip nors gyvuos sau nepastebėti, net karjerą padarys neužkliuvę politikams. Tik ir paralono lazda vietoje stuburo ne visada gali padėti. Daliniai sprendimai vis tiek netiks antieuropiniams prezidentui artimiems pseudoinstitutams.