1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo paskutinis drąsus ir ambicingas bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką ją modernizuojant, atsikratant įsisenėjusių vidaus ydų ir atsispiriant išorės grėsmėms. Konstitucijoje įtvirtinti Tautos suvereniteto, Konstitucijos viršenybės, valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo, piliečių lygiateisiškumo principai – tai, ką galime laikyti teisės viršenybės ir demokratijos, šiandien esančių pagrindinėmis Europos valstybių vertybėmis, branduoliu. Kartu Konstitucija pertvarkytas valstybės valdymas siekiant išsivaduoti iš Rusijos kontrolės. Taip, pasak istorikų, mirtinas ligonis paskelbė tebesąs gyvas ir norintis pasveikti. Tapome pirmaisiais Europoje, sukūrusiais rašytinę Konstituciją, pasiūliusiais humaniškesnę ir modernesnę alternatyvą imperinių ir absoliutinių monarchijų tvarkai Vidurio bei Rytų Europoje.
Vis dėlto pokyčiai buvo pernelyg vėlyvi. Konservatyvios Europos monarchijos, išsigandusios Respublikos modernėjimo, susivienijo tam, kad ją sunaikintų. Tad jos žūtis tapo neišvengiama, kai ji ėmė rodyti atsigavimo ženklus.
Šiandien jau Europa ir laisvės idėja Vakarų pasaulyje vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, kylančiais tiek iš išorės, tiek iš sąjungininkų vidaus. Taip pat keliami ambicingi reformų tikslai – ES strateginė autonomija, veiksmingi gynybos pajėgumai ir konkurencingumo stiprinimas, žinoma, padedant Ukrainai „tiek, kiek reikės“. Ir sunkiai randama reformoms būtinos bendros politinės valios bei pagrįstai baiminamasi, kad reformos galbūt jau pavėlavo…
Taigi šiomis dienomis gera proga sugrįžti prie Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorijos paralelių ir pamokų – tiek apie tuos idealus, kuriuos Respublika siekė įtvirtinti, tiek apie tai, kaip greitai viskas gali žlugti, jei reformos vėluoja ar joms trūksta vidinės ir tarptautinės paramos.
Kodėl reikėjo Konstitucijos?
Iš esmės tai tas pats klausimas, kodėl reikėjo reformų. XVIII a. Abiejų Tautų Respublika išgyveno gilią vidaus ir išorės krizę. Tuo metu, kai didžiosios Europos valstybės kūrė efektyvius centralizuotus valdymo aparatus, Lietuvoje ir Lenkijoje vis dar veikė beviltiškai pasenusi ir atgyvenusi bajoriškos demokratijos sistema su „liberum veto“ principu – vieno Seimo nario veto galėjo blokuoti bet kokį sprendimą. Menkai į valstybės gyvenimą buvo įtraukti miestai, nebuvo veiksmingos mokesčių sistemos, todėl iždas buvo nuolat tuščias. Kariuomenė buvo juokingai maža – Lietuvoje tesiekė apie 4 tūkstančius karių. Politinis elitas (bajorija) buvo susiskaldęs, dažnai kovojantis ir net kariaujantis tarpusavyje, o tai išnaudojo kaimyninės valstybės sąmoningai palaikydamos nestabilumą ir sabotuodamos reformų bandymus.
Be to, Respublika buvo rinkiminė monarchija – karalius ne paveldėdavo sostą, bet buvo renkamas bajorų. Nors toks modelis teoriškai buvo demokratiškesnis, praktikoje valdžios viršūnėse atsidurdavo užsienio jėgų remiami favoritai. Paskutinysis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis – vokiečių kilmės Rusijos imperatorienės Jekaterinos II meilužis ir marionetė – tai iliustruoja itin aiškiai.
Geras klausimas – neprimena dabartinės Lietuvos ir tam tikra prasme ES? Vadinamasis Lietuvos politinis elitas tik žodžiais suinteresuotas modernios ir aktyvios pilietinės visuomenės kūrimu, jam geriausia, kai visuomenė paklūsta ir pritaria ar bent jau tyli. Kariuomenės dydis sąmoningai laikomas apgailėtinai mažu, vengiant įtraukti į gynybą piliečius ir prisitaikyti prie kintančios karo realybės. Vietoje to žadama ištratinti milijardus vakarykštei technikai, kuriai sunaikinti mūšio lauke pakanka poros dienų. VSD niekaip negeba rasti jokių sąsajų, bet priešiškų valstybių interesams savo veikla tarnaujantys politikai šiandien yra Lietuvos parlamente ir Vyriausybėje. Reformos tarsi rengiamos, tačiau mėginamos įbrukti net nemėginant įtikinti jų nauda visuomenės, o ir lengvabūdiškai tikintis, jog visos pasaulio negandos mus kaip nors aplenks.
Silpnokai atrodo ir visa ES: karinė galia ir gynybos pramonė apgailėtinai maža, ekonomiškai esame nepajėgūs konkuruoti nei su JAV, nei su Kinija. Per apgaulingo suartėjimo su Rusija dešimtmečius Europoje prisėta politinių marionečių daigų, kurie vis išdygsta veto paramai Ukrainai ar veiksmingoms reformoms pavidalu, reformų lėtinimu ir sabotavimu. Nepaisant, atrodytų, bendrai suvokto poreikio reformoms, tebėra didžiulis valstybių narių susiskaldymas, trukdantis judėti į priekį. Tad dažniau tik girdime gražių kalbų.
Tuo tarpu išorinė Abiejų Tautų Respublikos krizė itin pagilėjo 1772 m., kai po pirmojo Respublikos padalijimo valstybė neteko didžiulių teritorijų ir tapo Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje faktiškai valdomu satelitu. Šie procesai pamažu išsklaidė iliuzijas ir galiausiai privertė didžiąją politinio Lietuvos ir Lenkijos elito dalį suvokti, kad valstybė sparčiai artėjo prie išnykimo. Vienintelė išeitis buvo tik taip pat spartūs ir radikalūs pokyčiai. Tačiau buvo akivaizdu, kad karine prasme Rusija gerokai stipresnė, tad valstybės pertvarkai reikėjo palankios tarptautinės konjunktūros.
Tokia galimybė atsirado 1787 m., kai Rusija įsitraukė į penkerių metų karą su Osmanų imperija dėl Juodosios jūros pakrančių ir Krymo. Dėl to ji buvo priversta atitraukti kariuomenę iš Respublikos teritorijos, o tai suteikė langą savarankiškesnei Lietuvos ir Lenkijos politikai. Ją drąsino, kaip vėliau paaiškės – veltui, ir vokiškos Prūsijos pažadai paremti atsimetimą nuo Rusijos.
Statytiniams būdinga konjunktūriškai prisitaikyti. Tad keitėsi ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikysena – jis paskelbė šūkį „Tauta su karaliumi, karalius su tauta!“. Todėl 1788 m. prasidėjo visuotiniai Respublikos stiprinimo darbai.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos svarba tada ir dabar: Respublika – ES prototipas
Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad, jei reformų nepavyks apginti ginklu sugrįžus Rusijos kariuomenei, jos ilgai neišsilaikys. Todėl vienu iš pirmųjų sprendimų buvo radikalus kariuomenės didinimas. Vėlesnė istorija parodė, kad tai buvo gan utopinis sumanymas, pernelyg sukoncentruotas į ginkluotųjų pajėgų kiekybės, o ne kokybės didinimą. Problemų kilo ne tiek tokią kariuomenę surenkant, kiek finansuojant, aprūpinant, apmokant, randant sumanių, gebančių kompetentingai vadovauti karininkų ir puskarininkių.
Neplėtojant temos giliau, galima pastebėti, jog su panašiomis problemomis susiduriama užsibrėžiant ir dabartinius Lietuvos ginkluotųjų pajėgumų plėtros bei visos Europos gynybos stiprinimo tikslus.
Pačia Gegužės 3-iosios Konstitucija siekta ištaisyti daugybę visuomenės skaudulių, ypač susijusių su piliečių nelygybe ir menku ne bajorų įtraukimu į valstybės bei vietos valdymo reikalus. Tačiau, kitaip nei Prancūzijoje, Konstitucija nebuvo ir, ko gero, negalėjo būti revoliucingai radikali, nemaža dalimi tik atspindėjo besikeičiančią socialinę realybę. Buvo pagerinta miestų ir miestiečių padėtis išplečiant jų politines teises, sumažinta luomų atskirtis, tačiau pati luominė santvarka išliko; nebuvo panaikinta baudžiava, vis dar pabrėžtas išskirtinis bajorų luomo statusas. Tai visada reikia turėti omenyje su išlygomis kalbant apie tuometę piliečių lygybę. Net ir dabar galime pastebėti recidyvų, kai mūsuose pernelyg pabrėžiami ne konkretūs kieno nors nuopelnai, o jo kilmė, kuri savaime yra to asmens išskyrimo iš kitų pagrindas.
Vis dėlto svarbiausias Konstitucijos indėlis – suvereniteto stiprinimas ir tokių žalingų valdymo mechanizmų, kaip „liberum veto“ bei renkama monarchija, panaikinimas. Vietoje to įtvirtintas konstitucinės paveldimos monarchijos valdymo modelis, turėjęs užtikrinti politinį valdžios tęstinumą ir atsparumą tiek užsienio įtakai, tiek vidaus susiskaldymui. Konstitucinė monarchija reiškė karaliaus valdžios ribojimą piliečių laisvių apsaugos labui, tad, sekant Apšvietos prancūzų filosofu Chales’u de Montesquieu, įvestas valdžių padalijimas į įstatymų leidžiamąją, kuri priklausė dviejų rūmų Seimui, vykdomąją, priklausiusią karaliui ir jo tarybai, bei teisminę. Nustatyta ir tam tikra stabdžių ir atsvarų sistema, kad nė viena iš valdžių negalėtų pernelyg dominuoti. Žodžiu, buvo sudarytos visos prielaidos ateityje sukurti modernią konstitucinę monarchiją, kurių ir šiandien turime apsčiai Vakarų ir Šiaurės Europoje.
Kartais dar vis keliamas Lietuvos statuso klausimas pagal Konstituciją. Viena vertus, jis turėtų būti absoliučiai neaktualus šiuolaikiniame kontekste, o gerokai aktualesnis ir pralenkęs savo laikmetį yra Konstitucijoje įtvirtinto tuometinio Respublikos stiprinimo siekio bei dabartinio ES vienijimosi vertybinio prado klausimas. Kita vertus, svarbu suprasti, jog Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo ryžtingas atsakas į Respublikos valstybingumo erozijos procesą, tad tuomet centralizacija suvokta kaip valstybės efektyvaus valdymo sąlyga. Konstitucija nebuvo lenkų sąmokslas prieš lietuvius: ją kuriant aktyviai dalyvavo lietuvių delegacija, Konstituciją palankiai sutiko visi ją svarstę LDK seimeliai, o 1791 m. spalio 20 d. priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, pabrėžęs, kad Respubliką sudaro dvi tautos – Lenkijos Karūna ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Juolab ES nėra valstybė ar supervalstybė, o savanoriškas bendras Europos valstybių laisvės ir gerovės projektas, kurio sėkmei taip pat reikalinga tam tikra centralizacija valstybių perduotose bendram sprendimui veiklos srityse. Jos pagrindas – bendros teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės – kurias įtvirtino ir pirmoji rašytinė Europoje mūsų Gegužės 3-iosios Konstitucija. Neatsitiktinai Liubline, kuriame sudaryta Lietuvos ir Lenkijos unija – įkurta Abiejų Tautų Respublika, šiai progai pastatytame paminkle užrašyta, jog ten prasidėjo Europos vienijjimasis.
Konstitucijos panaikinimas – dabarties grėsmių paralelės
Konstitucija veikė tik kiek daugiau nei metus. 1792 m., pasibaigus karui su Osmanų imperija, Rusija sugrąžino savo kariuomenę prie Respublikos sienų. Prūsija, kadaise žadėjusi paramą, nusigręžė, suvokusi, kad stiprėjanti Respublika kelia grėsmę ir jai.
Nepadėjo ir tarptautinė padėtis. Prieš 3 metus Paryžiuje prasidėjusi Didžioji Prancūzijos Revoliucija sudrebino visas Europos monarchijas. Tuo meistriškai pasinaudojo Rusijos diplomatinis propagandinis aparatas, Europos dvaruose plėtojęs naratyvus, kad Respublikoje įsimetė „prancūziška liga“, kurią būtina kuo greičiau užgniaužti, kol ji nepasklido po kitas šalis.
Pačioje Lietuvoje ir Lenkijoje Rusija prisistatė to laikmečio „tradicinių vertybių“ gynėja ir skelbėsi atstatanti auksines bajorijos laisves, kurias esą pamynė Gegužės 3-iosios Konstitucija. Rusijos dvaras taip pat padėjo susiburti reformomis nepatenkintų vietos bajorų grupuotę, kuri istorijoje žinoma Targovicos konfederacijos pavadinimu. Galiausiai, komplikuojantis politinei situacijai, Konstitucijos atsižadėjo ir pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Prasidėjęs karas buvo pralaimėtas, o su Prūsijos, Rusijos ir Austrijos pastangomis Respublika netrukus buvo galutinai padalyta ir panaikinta.
Paralelė tiesiog prašosi pati: dabartinės oficialios Rusijos ideologijos – rašizmo – kertinis akmuo yra vadinamųjų tradicinių, ortodoksiškų ir krikščioniškų tradicijų gynimas. Žinoma, nuo „supuvusių ir išsigimusių Vakarų“, kurie tariamai šių vertybių negrįžtamai išsižadėjo ir todėl civilizaciškai nyksta. Lietuva gi čia pateikiama kaip Vakarų marionetė, tad dar aktyviau neva platinanti vakarietišką „nacistinį“ ir „iškrypėlišką“ virusą. Kadangi didelė Lietuvos katalikų bažnyčios dalis mąsto panašiomis kategorijomis, galėtume turėti nemažą šių laikų Targovicos konfederacijos potencialą.
Toks potencialas nėra tik vidinis. Nors ir gerokai palankesnės, bet panašios tampa ir tarptautinės aplinkybės. Tai, kas nutiko Respublikai po 1791 m., yra aiškus perspėjimas apie amžiną egzistencinį konfliktą tarp skirtingų politinių pasaulėžiūrų – absoliutistinės diktatūros negali pakęsti stiprėjančių laisvų tautų šalia savęs. Kaip anuomet Rusija, Prūsija ir Austrija negalėjo toleruoti atgimstančios Respublikos, šiandien Maskvai nepriimtina nei laisva ir demokratinė Ukraina, nei savarankiška Europos Sąjunga, neišskiriant neseniai nuo energetinės priklausomybės išsivadavusios Lietuvos. Antivertybiškai į Putino pusę nudreifavo visa JAV prezidento Trumpo administracija, Europoje palaikanti tas pačias, kaip Maskva, politines jėgas, kurių vizija – ES demontavimas transformuojant ją į vadinamąją „suverenių Europos tautų bendriją“, panaikinant svarbiausias ES teisės vieningumą garantuojančias institucijas – Komisiją ir Teisingumo Teismą, atšaukiant lygiateisiškumo ir nediskriminacijos principus.
Ironiška, kad viena iš pagrindinių Respublikos silpnybių – „liberum veto“ – šiandien lygiai taip pat sėkmingai išnaudojama palaikyti prokremlišką politiką ES viduje. Vengrija, Slovakija, apskritai beveik visos Maskvai palankios radikalios partijos Europoje – tai šiuolaikinė paneuropinė Targovicos konfederacija, neva kovojanti už auksines savo tautų laisves, tačiau realiai norinti jas atiduoti į Rusijos ir Kinijos (dabar gal ir į Trumpą kontroliuojančių oligarchų) rankas.
Trys 1791-ųjų pamokos mums ir visai Europai
Pirmoji: vizijos nepakanka – reikia laiko. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo priimta tuomet, kai Abiejų Tautų Respublika jau skendėjo giluminėje krizėje ir buvo apsupta priešiškų jėgų. Nors reformų turinys buvo pažangus ir novatoriškas, jos atėjo per vėlai. Net ir pačios geriausios reformos žlunga, jei jos įgyvendinamos pavėluotai. Europos strateginei autonomijai, kaip ir veiksmingai gynybos sąjungai (o ir Lietuvos gynybiniams pajėgumams) sukurti, reikės ne dienų ar mėnesių, o ne vienerių metų – tam reikės ne tik ryžto, bet ir kantrybės bei sprendimų priėmimo, kuris sieks toliau nei vienerių rinkimų ciklas.
Deja, dabartinė ES politika dažnai paremta veikimu post facto – tik tada, kai grėsmės jau materializavosi. Nesvarbu, ar kalbame apie gynybos integraciją, kovą su dezinformacija ar pagalbą Ukrainai – sprendimai priimami paskutinę akimirką, o iniciatyva dažnai jau būna prarasta. Tokiu būdu tampame ne aktyviais tarptautinės politikos kūrėjais, o pasyviai reaguojančiais objektais – sekančiais įvykiais, o ne juos kuriančiais.
Antroji: nepasikliaukime svyruojančiais sąjungininkais, o visiškai pasikliauti galime tik savo jėgomis. Vienas skaudžiausių Gegužės 3-iosios epochos epizodų – Respublikos iliuzijos dėl Prūsijos ir galbūt Didžiosios Britanijos paramos prieš Rusiją. Šios viltys pasirodė buvusios ne tik naivios, bet ir pražūtingos. Prūsija ne tik nesuteikė žadėtos pagalbos, bet dar ir pasinaudojo susidariusia padėtimi prisijungdama dalį Respublikos teritorijos.
Dabartinės Europos saugumas ir stiprybė lygiai taip pat negali būti grįsti partnerystėmis, kurių įsipareigojimai yra trapūs arba grįsti transakciniu (dealų) požiūriu. Renkimės blogiausiam – JAV traukimuisi. ES turi atsisakyti priklausomybės nuo riboto sąjungininkų rato ir plėsti savo strateginį veikimo lauką – sutvirtindama ryšius su Lotynų Amerika, Pietryčių Azija, Indija, Artimaisiais Rytais ir Afrika. Tik taip įmanoma sukurti atsparią, daugialypę geopolitinę tvarką, nepriklausomą nuo nuotaikų kaitos istorinių sąjungininkų sostinėse.
Trečioji: krizė – tai idėjų metas. Gegužės 3-iosios Konstitucijos šalininkams teko stoti prieš koordinuotą, reakcingą pasipriešinimą, kuris dangstėsi patriotine ir tariamai moraline retorika – esą ginančia „tradicines“ bajorų laisves. Šiandien Rusija, Kinija, Donaldo Trumpo „MAGA“ judėjimas ir įvairios jų atmainos Europoje kryptingai menkina liberalią demokratiją, siūlydami autoritarines alternatyvas, kurios grįstos panieka mažumoms, teisės viršenybės paneigimu ir daugumos diktatūra.
Šios autokratinės katedros steigėjai aktyviai veikia įžūliai meluodami ir skleisdami savo dezinformaciją, kad Europa irtų ir iš vidaus. Nebegalime likti tik stebėtojai, kai prieš mus kariaujamas informacinis karas. Su rašizmo ir trumpizmo naratyvais turime susigrumti tiek ideologiniame, tiek teisėsaugos, tiek žiniasklaidos lygmenyse. Jeigu liberali demokratija nori išlikti gyvybinga ir atspari, ji privalo ne tik ginti save, bet ir būti pasirengusi kontratakuoti. Ji turi pagaliau užsiauginti dantis.
„Labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją…“
Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorija yra strateginis perspėjimas Europai: jei norime būti laisvi, privalome turėti priemonių laisvę apginti – ekonominius, teisinius, institucinius, diplomatinius ir, kai reikia, kietus karinius instrumentus. Apginti ne tik nuo išorės priešų, bet ir nuo vidaus grėsmių – dezinformacijos, apatijos, cinizmo ir apskritai nuo pernelyg komfortiškos kasdienybės. Tikrai laisvei reikia ugdyti kovotojų charakterį.
Tokį charakterį, apie kurį preambulėje rašė Gegužės 3-iosios Konstitucijos tėvai: „Laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taip pat norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nepaisydami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją.“
