Taip, tai apie Lietuvą. Čia ir dabar. Apie tai dar buvo galima kalbėti kaip apie riziką stebint pastarųjų Seimo rinkimų kampaniją ir jos metu pradėjusius lįsti kandidatus su kriminaline praeitimi, taip pat po to sekusią rinkėjų apgaulę socdemams pakišant jau teistą premjerą ir sulygstant dėl koalicijos su Konstituciją pažeidusiu bei teisiamu partneriu.
Bet dabar, paskelbus nepriklausomus žurnalistų tyrimus apie premjero verslus ir neskaidrų „Nemuno aušros“ politinės kampanijos finansavimą apie kriminalo užvaldomą valstybę, apie tai jau galima kalbėti kaip apie realiai egzistuojančią grėsmę nacionaliniam saugumui.
Ne vien dėl kriminalinio valdančiosios koalicijos lyderių šešėlio. Bet ir dėl to, kad anksčiau išaiškėjus net iš tolo į dabartines neprilygstančioms prielaidoms apie korupciją, premjerai, ministrai, Seimo nariai atsistatydindavo patys. Priversdavo ir politinių partijų, kurioms jie priklausė, savikontrolės mechanizmai. Kai to nebuvo, šalinant iš prezidento pareigų Rolandą Paksą iniciatyvos ėmėsi už nacionalinį saugumą atsakingos valstybės institucijos ir Seimo nariai. Dabar to nematome. Atvirkščiai, matome arba aklą, kontrargumentais nepagrįstą savigyną, arba tiesiog neveiklumą.
Ir tai man pradeda priminti dabartinę Vengriją ir Sakartvelą. Abi valstybes pagal neseniai paskelbtą Venecijos komisijos klasifikaciją būtų galima priskirti rinkiminėms autokratijoms (tiesa, Sakartvelas sparčiai degraduoja į uždarą (absoliučią) autokratiją), kuriose stiprėjančios autokratijos elementai vis dar derinami su demokratiniais, pavyzdžiui, rinkimai yra, bet nesąžiningai naudojami valdančiajam režimui įtvirtinti, opozicija yra, bet jai leidžiama reikštis tiek, kiek toleruoja režimas, valstybės ištekliais piktnaudžiaujama režimo naudai, režimui palaipsniui pajungiama žiniasklaida, demokratiją turinčios saugoti valstybės institucijos egzistuoja, bet yra režimo pakirstos, tiksliau, imituoja veiklą, vis plačiau ribojamos pilietinės (politinės) teisės (kartais nebūtinai įstatymais, o skatinant savicenzūros elgesio modelius).
Papildomai galima pastebėti, kad tikroji valdžia priklauso vienaip ar kitaip su Rusija (turbūt nevadinsime to atsitiktinumu) ir jos pinigais susijusiam oligarchui, kontroliuojančiam valdančiąją partiją. Aišku, kad režimas tampa vis labiau kriminalinis ir tarpsta korupcijoje, laikosi mafijinės omertos taisyklės. Apskritai tokio režimo atstovai ir viešai elgiasi kaip banditai bei kalba kaip banditai. Dar vis neatpažįstate pavienių bruožų Lietuvoje?
Suprantama, ne visi jie atsiranda ir tampa ryškūs iškart, rinkiminės autokratijos gimsta ir stiprėja palaipsniui. Tačiau spręskite patys. Tad apie viską iš eilės.
Iš kur pinigai, premjere?
Tai yra svarbiausias klausimas, visų kitų klausimų tėvas, į kurį nesant jokio ar aiškaus atsakymo galima daryti prielaidas apie nusikalstamas veikas ir sąsajas su rusišku kapitalu. O tokio atsakymo kaip tik ir nėra. Ne ką papildomai prideda premjero pateikti, tikrai ne papunkčiui ir tikrai nepilni, atsakymai į Laisvės TV ir „Sienos“ tiriamosios žurnalistikos centro klausimus. Veikiau tai – atsakymų imitacija, nenurodant iš esmės jokių prašomų detalių apie nekilnojamąjį turtą ir sandorius.
Kiek daugiau aiškumo čia davė „Verslo žinių“ tyrimas, ypač vieną, jau kelintą kartą pasitvirtinantį faktą, – premjeras įžūliai meluoja. Tačiau kodėl turėtume tikėti jo verslo partneriu ir šeimos draugu D. Vilčinsku, kad jis altruistiškai šimtais tūkstančių eurų šėrė beviltišką premjero ežerų dugno verslą, kurį savo vadybiniais sprendimais skandino ir pats G. Paluckas?
O tada, kai priimti sprendimai prieštarauja verslo logikai ir sveikam protui, visiškai pagrįsta daryti prielaidą, kad premjero įsteigta UAB „Sagerta“ buvo elementari pinigų plovykla. Kadangi jos donorės „Uni Trading“ galutinis naudos gavėjas ir kapitalo kilmė lieka neaiški, o pėdsakai per ofšorus veda į paslaptingą verslininką, susijusį su sankcionuotomis Lukašenkos „piniginėmis“, V. Tomaševskį, logiška ir kita prielaida apie tai, kad premjero įmonė buvo nešvarių lukašenkinių pinigų plovykla. Kad galėjo būti plaunami baltarusiškos ar rusiškos kilmės pinigai, prielaidą sustiprina visur aplinkui besisukiojantys Lewben investicinės bendrovės, kurios veikla pripažinta neatitinkančia Lietuvos nacionalinio saugumo kriterijų, atstovai. Jie išnyra ir premjero pirkto, tiksliau, atrodančio kaip dovanoto (gal reikėtų sakyti, galimo kyšio), buto Vilniaus Lvivo gatvės namo griuvėsiuose istorijoje.
Klausimas „iš kur pinigai, premjere“ gali būti pratęstas įvairiais kitais aspektais. Pavyzdžiui, iš kur pinigai prabangiam nekilnojamajam turtui, kuris įsigytas iš (koks sutapimas) to paties šeimos draugo ir verslo partnerio D. Vilčinsko įmonės; vėlgi tik sutapimas, kad tame pačiame bute, tikėtina, gyventa ir veltui gerokai iki jo įsigijimo. Pasakojimai apie banko paskolą su tokiomis kukliomis oficialiai deklaruotomis pajamomis ir nežinia iš kur turint pakankamai pinigų pradiniam įnašui kelia šypseną kiekvienam kada nors ėmusiam būsto paskolą. Ir dar reikia patikėti, kad kone tuo pačiu metu G. Paluckas sugebėjo skolinti savo verslui, pirkti žemės sklypą, sumokėti nemažą baudą. Kas dar nesiaiškinta, tai iš kur pinigai premjero „investicinėms avantiūroms“ Brazilijoje ir Turkijoje.
Suprantama, kad turint tokį paveikslą natūraliai kyla įtarimas dėl galimų G. Palucko korupcinių veikų atsilyginant už tokią paramą tam pačiam šeimos draugui ir verslo partneriui, pavyzdžiui, prisidedant prie Vilniaus m. savivaldybės sprendimo išpirkti iš D. Vilčinsko už atrodančią neadekvačiai didelę kainą profsąjungų rūmų griuvėsius Vilniuje. Visa G. Palucko ir D. Vilčinsko bičiulystės istorija tampa panaši į subtilesnę liūdnai pagarsėjusios Raimondo Kurlianskio brendžio dėžutės Eligijui Masiuliui versiją. Tai tikriausiai ilgalaikė paties D. Vilčinsko ir paslaptingų nežinomų galutinių naudos gavėjų investicija į politiką G. Palucką.
Taigi turime galimai „užkibusį“ ant nešvaraus rusiško kapitalo meškerės premjerą, kuris nesugeba paneigti nei tikėtino pinigų plovimo, nei tikėtino nepagrįsto praturtėjimo fakto. Be to, premjeras nuolat meluoja sakydamas, jog „nepažįsta tų draugų“, neigdamas akivaizdžius verslo santykius su D. Vilčinsku, painiodamas buvimo akcininku ir dalyvavimo atstovaujant savo įmonių interesams datas bei kitus faktus. „Garnio“ paskolos istorija rodo polinkį sukčių schemoms, kai sąmoningai naudotasi landa gaunant lengvatinę paskolą iš valstybinio ILTE banko per naują formaliai nesusijusią, bet faktiškai susijusią tais pačiais savininkais įmonę.
Ką dar pridėti prie šio premjero paveikslo? Tik tokią „smulkmeną“, kad jis dėjo ant Konstitucijos ir tikrai ne ranką. Visu savo elgesiu – ir galimu pinigų plovimu, ir galimu nepagrįstu turtėjimu, ir nuolatiniais melais, ir labai plataus masto interesų verslo veikla. Tik pagalvokite, kiek verslo iniciatyvų imtasi: ir ežerų dugno appsas, ir investicijos į griuvėsius geroje vietoje, ir akumuliatorių verslas, ir startuolis su lengvatine paskola, ir plantacijos Brazilijoje bei Turkijoje.
Žodžiu, jam politika atrodo kaip verslą aptarnaujantis hobis, nors turi būti puikiausiai žinoma, kad Konstitucija tai draudžia – neleidžia privataus verslo interesų kelti aukščiau valstybės ir visuomenės interesų, be kita ko, būnant Seimo nariu ir (ar) premjeru užsiimti verslu ir kaip akcininkui dalyvauti valdant įmones (priminsiu, kad akcininkų susirinkimas taip pat yra įmonės valdymo organas).
Premjeras – grėsmė nacionaliniam saugumui
Taigi apibendrinkime. Premjeras su savo neaiškiais ryšiais ir veikla gali būti pagrįstai laikomas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Jo negalima laikyti nei lojaliu Lietuvos Respublikai, nei patikimu. Tuo tarpu nekeliantis jokių pagrįstų abejonių lojalumas Lietuvos Respublikai ir patikimumas yra tos savybės, kurių pagal Konstituciją privalu reikalauti iš tokių valstybės pareigūnų kaip Vyriausybės narys. Šios savybės yra būtinos suteikiant prieigą prie įslaptintos informacijos pagal NATO ir ES saugumo standartus.
O ką mes turime? Dėl praeities, ryšių ir verslo pobūdžio, taip pat nuolatinio melo ir nesąžiningumo, pradėtų ikiteisminių tyrimų premjeras neatitinka šių standartų. Pridėkime dar jo pažiūras, kurios puikiai papildo galimai kriminalinio pobūdžio veiklą: kritiką, kad Ukrainai būtų tiekiama ginkluotė, pareikštą likus porai dienų iki Rusijos plataus masto invazijos, prieštaravimą gynybos finansavimui daugiau nei 2 proc. BVP pasitelkiant klasikinį rusiškos propagandos manevrą – supriešinant gynybą su socialiniais poreikiais, agitavimą pirkti elektrą iš Astravo AE – objekto, kuris vertinamas kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, nenorą pripažinti Kinijos grėsmės panašumą į Rusijos, nors kinai yra vieni pagrindinių Rusijos agresijos įgalintojų, ir t. t.
Tačiau leidimo susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija premjerui formaliai nereikia. Mat įstatymas jam, kaip vienam iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų, suteikia tokią teisę ex officio. Tik nuo to dar blogiau – faktas tas, kad turime pagal įgaliojimus gal net įtakingiausią valstybės pareigūną, kuris gali būti tiek pažeidžiamas, jog negalime būti tikri, ar krizės atveju užuot gynęs Lietuvos Respubliką jis nevykdys kokių nors priešingų galutinių naudos gavėjų nurodymų. Ir ar jau nevykdo?
Juk, pavyzdžiui, galima įžvelgti tam tikrų sabotažo požymių, kai G. Palucko Vyriausybė neturi aiškaus plano, kaip pasiekti 5 proc. BVP gynybos biudžeto lygį, o dalis lėšų, surinktų pakėlus kai kuriuos mokesčius, taip ir nebus nukreipta į tam skirtą Gynybos fondą.
O štai, krašto apsaugos ministrei perspėjus apie grėsmingiausią situaciją Lietuvos saugumui per dešimtmečius, premjeras G. Paluckas sakė, kad Lietuva yra „pačioje saugiausioje situacijoje“, reguliariai kvietė negąsdinti visuomenės. Toks dviprasmiškumas ir savo ministrų skleidžiamų žinučių sabotavimas skleidžia netikrumą visuomenėje ir didina nepasitikėjimo, dviprasmiškumo jausmą. Vėliau premjeras tęsė šią liniją aiškindamas, kad Lietuvos pašonėje vykstančios „Zapad“ pratybos nekelia papildomų grėsmių Lietuvai.
Kaip ten bebūtų, manęs nenustebins faktas, jei netolimoje ateityje NATO ir ES sąjungininkai ims mažiau dalintis su Lietuva įslaptinta informacija.
Iš kur pinigai „Nemuno aušrai“?
Į šį klausimą atsakyti, atrodo, nėra sunku po „Redakcijos“ žurnalistinio tyrimo. Iš jo ryškėja, jog du koalicijos partneriai – G. Paluckas ir R. Žemaitaitis savo schemų gebėjimais yra tikri broliai, pirmasis gi pastaruoju metu dar ir perima iš antrojo bachūrišką bendravimo su žiniasklaida ir visuomene stilių.
Aišku, kad tarp „Nemuno aušros“ rinkimų kampanijos finansuotojų tūlas Brusokas – rusų oligarchų Troickio ir Korževo patikėtinis, aklai vykdantis jų nurodymus. Matant visą kontekstą labai jau naivu tikėti, kad jis prisidėjo be savo patronų žinios ir tik tokia kuklia suma. Taip pat tarp finansuotojų nusukinėjusio nuo valstybės mokesčius R. Puchovičiaus aplinka, viskam, išskyrus kreditorius, pinigų randantis tariamai bankrutuojantis T. Domarkas, neproporcingai oficialiai deklaruotoms pajamoms didelius paramos įnašus neva altruistiškai skyrę kiti asmenys.
Na, ir, žinoma, schema, pagal kurią daug paslaugų partijai atseit nemokamai teikė jos narių įmonės, ypač viešųjų ryšių ir lobistinė „Socium Agency“. Žinant tokių paslaugų įkainius galima daryti prielaidą, jog taip „Nemuno aušrai“ neteisėtai galėjo būti suteikta paslaugų už tikrai daugiau nei 500 MGL (virš 35 tūkst. Eur), o tai galėtų būti ikiteisminio tyrimo objektas. Ir suteikta ne visai veltui – už atsakomąsias paslaugas „Nemuno aušros“ deleguotų ministrų kontroliuojamose ministerijose, ypač teisėkūros ir viešojo administravimo srityse, o tai gali turėti kyšininkavimo ir prekybos poveikiu požymių.
Pridėjus dar „Nemuno aušros“ lyderio ir kai kurių atstovų antisemitizmą, skepsį ir tyčiojimąsi iš Ukrainos, paramą „Gruzijos svajonei“ ir daugelį kitų jų platinamų rusiškų naratyvų šiai partijai visiškai natūraliai turėtų lipti „nemano zarios“ pavadinimas.
Be kita ko, kaip nepartiniai ministrai klusniai tarnauja „Nemuno aušrai“ ir kriminaliniams koalicijos polinkiams gera iliustracija yra teisingumo ministras, nematantis problemų nei korupciją legalizuojančių Baudžiamojo kodekso pataisų projekte, nei premjero verslo schemose. Ir, visiškas sutapimas, jog „Redakcijai“ pasiteiravus Teisingumo ministerijos apie rusų oligarcho instrumento Brusoko narystę „Nemuno aušroje“ šis ima ir išstoja iš partijos tą pačią dieną. Sutapimas, kuris neturėtų stebinti, tiesa?
Kaip ten bebūtų, galime konstatuoti, jog šiandien valdančiosios koalicijos gretose turime mažiausiai du partnerius su kriminalinėmis uodegomis ir nešvarių rusiškų pinigų pėdsaku. Ir jei kažkas galvojo, kad socdemams gali pavykti civilizuoti „nemano zarią“, tai, manyčiau, įvyko priešingai, – čia pastaroji kriminalizuoja socdemus.
