Prokuratūra dažnai nusipelno komplimentų dėl principingumo ir nepriklausomumo tiriant įvairias nusikalstamas veikas, kad ir vadinamųjų „čekistų“ bylas. Vis dėlto atsitinka taip, kad šaukštas deguto visą statinę medaus pagadina.
Nekompetencija ar politinis užsakymas? Toks klausimas gali būti keliamas perskaičius apie Generalinės prokuratūros klausimyną LRT dėl Redakcinės politikos nuostatų, susijusių su slaptu informacijos rinkimu.
Nekompetencija, nes tikrai nežinau, kokia košė turi virti galvoje rašant tokį klausimyną ir pasirašant tokį raštą. Susidaro įspūdis, jog rašto autoriai galvoja, kad visas pasaulis, įskaitant žiniasklaidą, turi veikti taip, kaip prokuratūra, ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės žvalgybos įstaigos – kaip antai, kiekviena redakcija privalo turėti detalius kiekvieno žurnalistinio veiklos metodo aprašus, jo fiksavimo žurnalus, įrašų apibendrinimo ir naikinimo apskaitą, o redaktorius dar turi ir užsiimti kažkuo panašiu į prokurorinę priežiūrą sau pavaldžių žurnalistų atžvilgiu.
Generalinė prokuratūra, prieštaraudama sveiko proto dėsniams, nesustoja ir šiandien. Ji paskelbė pilną 15 klausimų LRT, užimančių net kelis puslapius, sąrašą ir pareiškė nesutinkanti, kad šis klausimynas kelia grėsmę žurnalistų veiklos laisvei, taip pat teigia, kad „žurnalistų laisvė ir visuomenės interesai yra užtikrinami būtent tuomet, kai redakcinis žurnalistų veiklos reglamentavimas nekelia jokių abejonių dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams“.
Sunku būtų su pastaruoju teiginiu ginčytis, bet kartu su visu klausimynu jis suponuoja viena: jei visuomenės informavimo priemonių redakcijos nenori turėti problemų, jos turėtų pasirengti analogiškus kriminalinės žvalgybos subjektams slapto įrašymo tvarkos aprašus, geriausia juos suderinti su prokuratūra (kiek ironizuoju, žinoma). Neklauskite, kiek toks požiūris adekvatus žurnalistų laisvei ir darbo specifikai. Faktas tik tas, kad prokuratūrai nė negėda viešai publikuoti savo klausimyną.
Nekompetencija dar ir todėl, kad mėginama kvestionuoti tai, kas jau iš esmės išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo dėl slapto vaizdo ir garso įrašų teisėtumo žurnalistams renkant informaciją. Turiu omenyje 2017 m. gruodžio 19 d. išvadą Seimo nario Kęstučio Pūko apkaltos byloje. Ten labai aiškiai atmesti šio priekabiautojo argumentai, kad jo veiksmų slaptas įrašymas ir žurnalistų provokacija buvo neteisėti.
Remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, KT pabrėžė, jog žurnalistų saviraiškos laisvė reiškia, kad galimas tam tikras perdėjimas ar provokacija, o naudoti slaptąsias kameras siekiant gauti informaciją, reikšmingą bendrajam interesui, yra leidžiama, jei tokią informaciją renkantys žurnalistai veikia sąmoningai nepažeisdami profesinės etikos. Tad konstatuota, jog slaptas įrašymas panaudotas siekiant informuoti visuomenę apie viešo asmens – Seimo nario K. Pūko veiklos aplinkybes, turinčias visuomeninę reikšmę, ir viešiesiems reikalams reikšmės turinčias jo asmenines savybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad žurnalistinio eksperimento metu gauta medžiaga surinkta neteisėtai ir negali būti naudojama kaip įrodymas, patvirtinantis konstitucinės justicijos bylai reikšmingas aplinkybes.
Tačiau dar niekam neteko girdėti, jog pagal Konstituciją ar Europos žmogaus teisių konvenciją būtų reikalaujama turėti detalius slapto įrašymo tvarkos aprašus. Įsivaizduokime, kad vietoje konkretaus K. Pūko veiksmų slapto įrašymo atvejo analizės ir vertinimo KT būtų pradėjęs nuo prokurorinio klausimyno apie slapto įrašymo reglamentavimą atitinkamoje redakcijoje. Ko gero, priekabiautojas būtų likęs taip neįvardytas.
Tuo tarpu akivaizdu, kad minėtus KT įvardytus principus atitinka žurnalistų slapto įrašymo pagrindai LRT redakcinės politikos nuostatose – slaptas įrašas galimas tik išimtiniais atvejais, kai yra prima facie įrodymų, jog elgesys, kurį ketinama užfiksuoti, pagrįstų neteisėtus ar nesąžiningus asmenų veiksmus, turinčius aiškų viešąjį interesą, ir apie tai turėtų sužinoti visuomenė. Tad nėra jokio pagrindo teigti, kad toks reglamentavimas kelia grėsmę konstitucinei žmogaus teisės į privatumą apsaugai. O ar praktiškai vadovautasi įvardytais slapto įrašymo principais, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju.
Kaip teisiniu požiūriu galima vertinti tokį Generalinės prokuratūros kišimąsi į redakcinę veiklą teikiant tokio pobūdžio klausimyną? Manyčiau, pakankamai vienareikšmiškai. Akivaizdžiai tai yra nepagrįstas kišimasis į redakcinę veiklą ir jos sprendimus, kuriuo mėginama apsunkinti tiriamosios žurnalistikos galimybes ir kuris tuo pačiu gali turėti atgrasinantį nuo tokios veiklos poveikį. Juk iš tokio detalaus klausimyno matyti papildomo ir visiškai nebūtino detalaus administracinio reglamentavimo reikalavimas, kaip ir numanomos neigiamos pasekmės dėl tokio reikalavimo nepaisymo.
Tokiu prokuratūros kišimusi menkinamos LRT galimybės atlikti „viešojo sarginio šuns“ (public watchdog) vaidmenį. Taigi pirmiausia (nes tai susiję su LRT) tai yra kėsinimasis į konstitucinį nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, kylantį, be kita ko, iš Konstitucijos 25 straipsnio. Platesne prasme tai yra kėsinimasis į tame pačiame Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą žiniasklaidos laisvę ir jau mūsų visų informacijos laisvę. Be to, galima įžvelgti Konstitucijos 33 str. 2 d. draudžiamo persekiojimo už valdžios (nebūtinai tik prokuratūros) kritiką, net Konstitucijos 44 str. 1 d. draudžiamos masinės informacijos cenzūros (atgrasinant nuo tiriamosios žurnalistikos) požymių.
Tačiau liūdniausia, kad visa tai kelia klausimų ne tik dėl akivaizdžių prokuratūros kompetencijos trūkumų, bet ir dėl pačios prokuratūros nepriklausomumo. Tai tikrai nėra pirmas toks keistas prokuratūros atliekamas LRT veiklos tyrimas. Be jų, yra ir kitų keistais pretekstais pradėtų (ar atsisakytų pradėti) ir jokio racionalaus pagrindo neturinčių tyrimų. Visus juos jungia vienas veiksnys – politinė nauda asmeniui, oficialiai vadinamam šalies prezidentu.
Šiuo gi konkrečiu atveju derėtų prisiminti, kad nesena įspėjimo LRT generalinei direktorei istorija prasidėjo nuo to paties Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus reikalavimo paviešinti LRT programų paslaugų teikėjų duomenis. Panašu, kad paleidžiama ta pati schema, kai po abejotino pagrįstumo reikalavimo atsakinėti į klausimyną ar net (mano požiūriu, absurdiško, bet gana tikėtino) konstatavimo, kad trūksta slapto įrašymo veiklos reglamentavimo, bus sukurtas pagrindas LRT tarybai vėl konstatuoti generalinės direktorės tariamą įstatymų pažeidimą ir šįkart jau atleisti ją iš pareigų (už antrą pažeidimą per metus, traktuojant tai kaip prilygstantį šiurkščiam pažeidimui). Taip, galimai naudojant prokuratūrą kaip įrankį, tikimasi pagaliau pasiekti tokį rezultatą, kurio nepavyko pasiekti pagreitinto įstatymų leidybos proceso cirko būdu.
Pagrindo būtent taip manyti suteikia dar ir akivaizdžiai demonstruojami dvigubi standartai Generalinės prokuratūros veikloje. Jos Viešojo intereso gynimo skyriaus taikiniu tapo išskirtinai LRT administracija. Tuo tarpu LRT Taryba su absurdiška jos reglamento nuostata, leidžiančia balsuoti „paliekant balsą“ iš anksto, nenusipelnė jokio šio skyriaus dėmesio, nors vėlgi akivaizdu, kad tokios praktikos paprasčiausiai negali būti pagal konstitucinius nacionalinio visuomeninio transliuotojo – pliuralistinės demokratijos, viešumo ir atskaitomybės visuomenei – principus. Prokurorai nepradėjo ginti viešojo intereso ir, pavyzdžiui, pareikalaudami paviešinti to LRT tarybos posėdžio protokolą, nors tai numanoma iš dviejų Venecijos komisijos išvadų. Anei jiems įdomus atskirų tarybos narių abejotino nepriklausomumo klausimas.
Taigi nelabai natūraliai atrodo situacija, kai Generalinė prokuratūra su tokiu atkaklumu gina viešąjį interesą būtent LRT ir tik dėl jos administracijos veiklos, ypač aukodama dėl to protingumo, proporcingumo ir objektyvumo principus.
Vadinasi, mano subjektyvia nuomone, yra pagrindo atsakyti į iškeltą pradžioje klausimą jungtuku „ir“: tai gali būti ir nekompetencija, ir politinis užsakymas.
LRT nuo mėginimo užgrobti įstatymų leidybos buldozeriu išgelbėjo pilietinė visuomenė, nepriklausoma žiniasklaida, Venecijos komisijos nuomonės ir Europos Parlamento rezoliucija. Istorija kartojasi vėl?