Apie mane

Chaosas ir anarchija Lietuvos valdžioje – toks pirmas įspūdis, kai matai krachą skiriant kultūros ministrą ir apskritai rekordiškai ilgą prasčiausios visų laikų Vyriausybės formavimą, lyg nusikalstama gauja veikiančios „nemano zarios“ augančią galią, kuri supančiojo visą valdančiąją daugumą kartu su prezidentu. Kasdien stebiesi ir lauki, kokią dar naują nesąmonę jie iškrės, nes tai, kas vyksta, nebegali būti vertinama sveiko proto kriterijais. Ir visa tai didėjančių rusijos provokacijų prieš Lietuvos ir Europos saugumą fone.

Žinoma, gali pasakyti, kad Lietuva nėra kažkokia išimtis: pažvelkime į chaosą su vyriausybe Prancūzijoje, metų metais Belgijoje nepavyksta sudaryti nuolatinės vyriausybės ir t. t. Tačiau Lietuva nėra nei Prancūzija, nei Belgija, kurios turi gerokai gilesnes demokratijos tradicijas ir kurioms nekyla tokie „geros kaimynystės“ su diktatūromis iššūkiai.

Jei kiltų klausimas, kas Lietuvoje labiausiai atsakingas už tokią situaciją, atsakymų, matyt, gautume įvairių. Galima kaltinti socdemus, čia pat apgavusius (ir ne vieną kartą) rinkėjus, galima atsakomybę versti visus įkaitais laikančiai „Nemuno aušrai“ (kuriai pagal veiklos turinį labiau derėtų rusiškas „nemano zarios“ pavadinimas). Vis dėlto labiausiai akys turėtų krypti pirmiausia į prezidentą. Juk kas gi kitas yra valstybės vadovas, dalyvaujantis sudarant Vyriausybę ir turintis įgaliojimus pirmiausia užsienio politikos bei valstybės gynimo srityje?

Kadangi prezidentas neseniai guodėsi nieko negalėjęs ir negalįs padaryti bei esąs priverstas priimti nelengvus sprendimus, taip pat lyg senas nomenklatūrininkas ragino „vidaus politikos“ aktualijų (kultūros bendruomenės protesto) neperkelti į tarptautinius vandenis, tai yra gera proga pažvelgti, kur jis teisus, o kur meluoja ir yra veidmainis. Kitaip tariant, ar ir ką būnant prezidentu buvo, gal ir tebėra galima padaryti kitaip?

O tikrai buvo galima, jei būtų buvę daugiau nuovokos, kompetencijos, valstybinio mąstymo, vertybinio apsisprendimo ir drąsos, o ne vien valdžios ir garbės troškimo bei keršto geriau valstybės reikalus išmanantiems.

Na, bet pripažinkime, visos šios savybės buvo žinomos visiems dar prezidento rinkimų metu. Todėl tai, ką turime, tam tikra prasme išties yra prognozuotas rinkimų rezultatas.

Praleista galimybė Nr. 1 – neleisti tokios koalicijos

Taigi, visų pirma, kaip žinia, pagal Konstituciją prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, tarsi mediatorius ar arbitras pakilęs virš šalies politikos kasdienybės. Bet kada gi šis prezidentas toks buvo? Atvirkščiai, jis ne kartą įrodė esąs neobjektyvus ir šališkas, dvigubų standartų propaguotojas. Tačiau blogiausia, kad prezidentas tiesiogiai kaip dalyvis įsijungė į politinius procesus, kai tai jam nepriklausė, iš esmės su konkrečia (socialdemokratų) partija dalyvavęs abiejuose 2024 m. nacionaliniuose rinkimuose ir po jų prisiėmęs sau nekonstitucines galias daryti įtaką Vyriausybės sudėčiai, skiriant savo ministrus.

Priminsiu, kad pagal Konstituciją ministrai turi turėti Seimo, ne prezidento, pasitikėjimą ir yra parenkami ministro pirmininko, tad prezidentas neturėtų reikalauti konkrečių jo pasitikėjimą turinčių asmenų skirti ministrais. Tai darydamas prezidentas pavirto valdančiosios koalicijos būrėju, net globėju, ir iš esmės vienu iš partnerių. Logiška tokio dylo pasekmė – neišvengiamos nuolaidos koalicijos partneriams mainais į gautus pirmiausiai sau lojalius ministrus. Kaip dyleris jis gal ir padidino savo faktines galias, bet kaip prezidentas realiai prarado galimybes veiksmingai užtikrinti Vyriausybės sudėties kokybę bei neprileisti prie valdžios antivalstybinio pobūdžio politinių darinių.

Priminsiu tik, kad pagal Konstituciją prezidentas išties neformuoja koalicijų. Čia prezidentas žodžiais teisus. Bet tik žodžiais. Tuo tarpu savo veiksmais jis viską padarė priešingai – kad susiformuotų būtent tokia koalicija, kurioje be socdemų kita nepakeičiama partnerė būtų „nemano zaria“, vadovaujama oficialiai pripažinto antisemito ir prikimšta rusijos bei kitų diktatorių gerbėjų.

Prisiminkime, ne kas kitas, o prezidentas balino „nemano zarios“ lyderio reputaciją matydamas jo retorikos ir elgesio pasitaisymo ženklų, ragindamas netapatinti visos partijos su lyderiu. Tai jis rado „kultūros geną“ paskutinio kultūros ministro kandidatūroje. Tapęs faktiniu koalicijos dalyviu, prezidentas jau niekaip negalėjo būti visiems teisingas, nešališkas ir tik valstybės interesams tarnaujantis, virš visų politinių jėgų interesų iškilęs valstybės vadovas.

Visos priešingos šnekos apie klaidas dėl „nemano zarios“ buvo nulemtos konkrečių trumpalaikių aplinkybių ir vertos tiek pat, kiek eilinis alkoholiko pažadas negerti. Jos greitai buvo paneigtos antrąkart laiminant „nemano zarios“ koaliciją (gal tai būtų net tikslesnis šios koalicijos pavadinimas) ir skiriant paskutinį kultūros ministrą.

O ką gi išties galėjo padaryti prezidentas, neleisdamas susiformuoti tokiai antivalstybinei koalicijai? Ne tiek jau mažai ir, svarbiausia, nepažeidžiant Konstitucijos, o veikiau ją vykdant. Priminsiu, kad Konstitucija įpareigoja prezidentą ir būti visiems lygiai teisingu, ir sąžiningai eiti savo pareigas vadovaujantis tik valstybės ir Tautos interesais.

Tačiau tam reikėjo būti ne aktyviu koalicijos nariu, o visiems lygiai teisingu politinio proceso – Vyriausybės formavimo – dalyviu. Buvimas lygiai teisingu ir tarnavimas valstybės bei Tautos interesams visiškai nereiškia moralinio indiferentiškumo, greičiau atvirkščiai. Juk tai įpareigoja visada besąlygiškai stoti prieš tuos, kurie kėsinasi į valstybės pamatus.

Daug kas dabar cituoja ir perfrazuoja išgyvenusio Holokaustą Nobelio premijos laureato Ellie Wiesel žodžius, kad būtina stoti į gėrio pusę, nes neutralumas tik padeda blogiui. Tokiomis situacijomis, kurią turime pastaruosius metus, tai yra atsakymas, kad prezidentas turėjo ne pats, iš esmės kaip vienas iš partnerių, formuoti valdančiąją koaliciją, o neleisti tam tikrai koalicijai susiformuoti.

Juk prezidento buvimas lygiai teisingu ir tarnavimas tik valstybės bei Tautos interesams reiškia pareigą teisingai vertinti potencialius koalicijos partnerius. O kaip galime vertinti „nemano zarią“, turbūt ir taip visiems aišku (nebesikartosiu čia apie visus antisemitinius, kriminalinius, prorusiškus ir antiukrainietiškus nuklydimus). Tad tik įsivaizduokime situaciją, jog prezidentas būtų iš anksto po Seimo rinkimų aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškęs, jog „nemano zarios“ jokiomis sąlygomis negali būti valdančiojoje koalicijoje, nes viskas, kas jam terūpi, tėra šalies saugumas ir tarptautinė reputacija, kuriais jis nerizikuos.

Ar tai yra ne vien prezidento teisė kreiptis į visuomenę aktualiais jos gyvenimo klausimais, bet ir konstitucinė pareiga? Suprantu, tokie prezidento kreipimaisi jokiu būdu neturėtų būti tradicija, bet kaip tik ir turėjome bei tebeturime neeilinę, beprecedentę situaciją, kurios išvengti buvo galima tik neprileidus „nemano zarios“ prie valdžios. Dabartinis chaosas buvo užprogramuotas, nes visiems iš anksto buvo aiški tokia šios politinės jėgos misija.

Ir kas išdrįstų teisingam prezidento žodžiui paprieštarauti? O tada ką gali žinoti, gal būtų įsiklausyta. Seimo sudėtis juk nėra tokia beviltiška. Žinoma, „nemano zarios“ lyderis grasintų prezidentui apkalta, tačiau kas gi ją organizuotų. Bet kuriuo atveju bent jau būtų pradėtas mūšis, gal net karas už visą šalį, kurio aiškus ir nekvestionuojamas moralinis lyderis būtų prezidentas. Ar tik ne tokį prezidento autoritetą mums suponuoja Konstitucija?

Praleista galimybė Nr. 2 – neteikti bet kokios premjero kandidatūros

Antra, jei vis dėlto antisemitinio, prorusiškai kriminalinio kvapo koalicija būtų buvusi sudaryta, prezidentas dar pirmąkart galėjo neteikti Seimui daugumos pasiūlyto premjero kandidatūros. Mano nuomone, Konstitucija, kaip aiškinama Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime, suteikia galimybę prezidentui turėti politinės įtakos visos Vyriausybės personalinei sudėčiai, taigi ir skiriant ministrą pirmininką, ne tik ministrus. Teismas pažymėjo, kad „negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“. Vyriausybės personalinė sudėtis juk prasideda nuo premjero.

Žinoma, tai labai ribota prezidento įtaka išimtiniais atvejais. Tačiau, tokia įtaka ne tik galima, bei ir būtina, jeigu, pavyzdžiui, į premjerus būtų siūlomas žinomas nusikaltėlis ar pagarsėjęs savo įtartinais antivalstybiniais ryšiais politikas, žodžiu, kai yra įtikinamų priežasčių manyti, kad pagal Konstituciją toks asmuo negali būti Vyriausybės narys. O Gintauto Palucko kandidatūra buvo labai netoli nuo tokio atvejo. Manyčiau, įtikinamų argumentų neteikti jos Seimui buvo jau tada: tai – teistumas, kuris buvo visiems žinomas, o deramas patikrinimas, matyt, būtų atskleidęs dar daugiau, ką sužinojome vėliau.

Sutinku, kad toli gražu ne visi teisininkai su tuo sutiktų. Sutinku ir su tuo, kad iki šiol to joks prezidentas nedarė. Tačiau nebuvo iškilę ir tokių iššūkių, su tokiomis aiškiai netinkamomis kandidatūromis, susijusiomis su grėsmėmis valstybės saugumui ir autoritetui. O jeigu žinia apie konkretaus asmens kandidatūros į premjerus netinkamumą būtų iš anksto neformaliai nutransliuota koalicijai, vėlgi, ką gali žinoti, galbūt koalicijos su „nemano zaria“ apskritai nebūtų sukurta, nes kitas socdemų kandidatas galėtų turėti kitus prioritetus.

Taip galbūt nebūtume priėję ir prie dabartinės koalicijos varianto. Šios premjerės kandidatūrai atmesti įtikinamų priežasčių tikrai būtų buvę rasti sunkiau, tektų kliautis nebent abejotina kompetencija ir lyderystės trūkumu.

Praleista galimybė Nr. 3 – neskirti netinkamo ministro

Trečia, pagaliau tai, dėl ko visai nėra abejonių, – prezidento teisė motyvuotai atmesti premjero siūlomas ministrų kandidatūras. Prezidentas galėjo nesutikti tvirtinti nepilnos sudėties Vyriausybės, nes tai iš tikrųjų buvo daugiausia ne jo, o neturinčios jokio žodžio premjerės problema. Tik, žinoma, turėjo iš anksto nurodyti premjerei, prieš kiek laiko ministrų kandidatūros turėjo būti pateiktos, kad spėtų su jomis deramai susipažinti ir jas įvertinti. Kitaip tariant, paprasta ir racionali sąlyga – protingas laikas. Bet, kai turi savo ministrus, jau nebegali diktuoti savo sąlygų.

Juolab tai akivaizdu buvo skiriant paskutinį kultūros ministrą. Jo paskyrimas iš esmės sunaikino bet kokią kompetencijos ir reputacijos kartelę Vyriausybės nariams, ir už tokį valstybės diskreditavimą prezidentas turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę, o ne beviltiškai guostis. Atmesti šiai kandidatūrai jis turėjo apsčiai argumentų, bet sąmoningai, kaip faktinis koalicijos partneris, įgyvendino bendrą planą (o kur dingsi būdamas pakabintas) tikėdamasis, kad kaip nors praeis. Tačiau įvyko tai, kas buvo netikėta, – prabudo kultūros bendruomenė.

Prezidentas vis dar tikisi, kad mes visi esame naivuoliai, kuriuos galima sugraudinti ir kad priešistorė bus pamiršta. Todėl ir pasakoja, koks jis geranoriškas, kaip visus supranta, bet aplinka kalta ir neleidžia priimti gerų sprendimų. Tokie prezidentai ir politikai jau buvo Lietuvos istorijoje. Ne tik apkaltos tvarka pašalintas iš pareigų prezidentas, bet dar gerokai anksčiau kolaboravimo su okupantais kelią pasirinkusieji. Jie irgi buvo „nekalti“, aplinkybės privertė priimti „nelengvus sprendimus“, bet, žinoma, norėta tik gero Lietuvos žmonėms.

Ši Vyriausybė gali būti prikimšta panašių į paskutinį kultūros ministrą narių. Kultūros ministro skandalas paliko šešėlyje, pavyzdžiui, ne ką mažiau nekompetentingą teisingumo ministrę, pradėjusią ministerijoje mūrinį antieuropinį antiteisės bastioną. Problema, kad teisininkų bendruomenė kol kas atrodo supuvusi, lyginant su kultūros sritimi.

Tad neapsigaukime. Šiandien vyksta kova ne tik dėl kultūros, bet ir dėl visos šalies ateities. O šis prezidentas tikrai rizikuoja pretenduoti į blogiausius istorijoje prezidentus. Istorija ir bus visiems teisėja.

Jungtinėms Valstijoms skelbiant rusijai tai 50, tai jau ir 12 dienų ultimatumą stabdyti agresyvų karą prieš Ukrainą arba sulaukti pastaraisiais mėnesiais praktiškai sinonimu Trumpo administracijos užsienio politikai tapusių muitų, Europos Sąjunga liepos 18 d. jau patvirtino savąją rusijos spaudimo priemonę – 18-tą sankcijų paketą. Tikimasi, kad šių sankcijų priemonės – pavyzdžiui, žemesnė (t. y., griežtesnė) maksimali rusijos naftos eksportavimo kaina – tiesiogiai apribos rusijos karinio finansavimo galimybes ir privers šalį agresorę imtis realių derybų, o ne iki šiol vykdytos derybų imitacijos.

kremliaus propagandistų reakcijos į paketo patvirtinimą – standartiškos, menkinančios. peskovas – putino atstovas spaudai – išvadino sankcijų paketą „nelegaliu“. Taip pat pridūrė (matyt, sunerimęs dėl ES ekonominės gerovės), kad sankcijos esą skaudins tik pačią Europą, o ne joms „imunitetą įgijusią“ rusiją. Turbūt būtent šis sankcijų „neveiksnumas“ ir ragina rusiją nuolat reikalauti ES sankcijų atšaukimo. Iš geros valios, taip sakant.

Nors tikimybės vieną dieną pabudus antraštėse išvysti (realias, neperspaustas) žinias apie visišką rusijos ekonominę griūtį itin menkos, kalbos apie rusišką ‘imunitetą’ sankcijoms yra perdėtos. Tad šiandien – trumpai apie ES sankcijų poveikį rusijai, jų 18-to paketo esmę ir, svarbiausia, tolimesnius reikiamus ES sankcijų politikos žingsnius, jog šios palaužtų rusiją.

rusijos „imunitetas“?

rusijos nepažeidžiamumo sankcijomis mitą dalinai įgalina rusijos ekonominės veiklos vertinimas tik per bendrąjį vidaus produktą. Nors 2022 metais įvedus sankcijas rusijos centrinis bankas prognozavo, kad šalies ekonomika trauksis 8 procentais, tikrasis nuosmukis tais metais buvo kuklesnis: realus BVP krito vos 1.4 procento. 2023 ir 2024 metais ES sankcijos rusijai buvo griežtinamos, tačiau vėlgi rusijos realaus BVP rodikliai ne smuko, o augo. Ir net po 4.1 procento kasmet. Palyginimui – ES BVP 2024 metais augo tik maždaug 0.8 procento. Ar šis ekonomikos augimo greičių skirtumas tarp rusijos – sankcijų taikinio – ir ES – sankcijų iniciatoriaus – rusijos „imuniteto“ ženklas?

Tikėtina, ne. rusijos ekonomika 2023-2024 metais buvo varoma valstybės išlaidomis remiant karo pramonę, o ne stabilaus technologinės ar struktūrinės pažangos pagrindo. To pasekmė – ekonomikos perkaitimas ir priklausomybė nuo valstybės biudžeto. Siekiant šalies viduje patiems gamintis sankcionuotas, seniau iš ES importuotas prekes ir išlaikyti karinius pajėgumus karo metu, oficialios rusijos išlaidos karui nuo 2023 iki 2024 metų išaugo 38 procentais ir 2024 metais sudarė apie 7-8 procentus šalies BVP. Tai – beveik 20 procentų visų valstybės išlaidų.

Kariuomenei ir karui aktualioms gamykloms susigrobiant darbo jėgą, oficialus nedarbas taip pat krito iki beveik 2 procentų. Kai fiziškai nebėra kam dirbti, kyla standartinė dilema – ginklai ar sviestas? Kol karo pramonė leidžia sau kelti atlyginimus siekdama pritraukti daugiau darbuotojų ir karių, likę, civiliniai, sektoriai stagnuoja, papildomai prislopinti 18-20 procentų rusijos centrinio banko bazinės palūkanų normos. Šie su karu nesusiję sektoriai nebegali investicijomis ir darbuotojais prisitaikyti prie karo pramonės injekcijomis užaugintos paklausos, tad kainos kyla: oficiali rusijos metinė infliacija 2024 metais pasiekė beveik 10 procentų (o namų ūkių pranešamos išlaidos išaugo net per 19-20 procentų). Tai – aiškus valstybės išlaidomis gelbėjamos ekonomikos perkaitimo ženklas.

Taigi sankcijos nesuteikė rusijai „imuniteto“, tačiau ir nesibaigė šalies sužlugdymu. rusijos pasirinkimas aukoti civilinę ekonomiką dėl agresijos prieš Ukrainą labiau sukūrė papildomą pažeidžiamumą. Kritus biudžeto pajamoms, galimai lėtės ir karo pramonė – vienas pagrindinių dabartinės rusijos ekonomikos stimuliantų. Jeigu putiną vienu metu spaus visiems gyventojams jaučiamas ekonomikos sulėtėjimas, karinių resursų stygius ir šį stygių galimai sekančios kovos lauko nesėkmės, nuomonė derybų klausimais gali pasikeisti greitai.

18-tas sankcijų paketas

Tad 18-to sankcijų paketo tikslas – spausti rusijos ekonomiką tiek, kad realybė nepaliktų galimybės nesiderėti.

Būtent todėl tarp šio paketo taikinių yra rusijos energetikos pardavimo pajamų mažinimas. Pagal naujausią sankcijų susitarimą rusijos eksportuojamai neapdorotos naftos kainai pritaikyta nauja, sumažinta, viršutinės kainos riba, nustatoma dinamišku kainos peržiūros mechanizmu (15 procentų žemiau vidutinės rinkos kainos).

Be to, uždrausta sudaryti su Nord Stream 1/2 dujotiekiais susijusius sandorius, apribojama dar 105 rusijos naftą eksportuojančių ir sankcijų draudimus apeinančių šešėlinio laivyno laivų veikla, įsigalioja draudimas importuoti ir trečiųjų šalių perdirbtus rusiškos naftos produktus (su keliomis išimtimis sąjungininkams). Kadangi naftos ir dujų pardavimai sudaro beveik trečdalį rusijos biudžeto pajamų, jeigu ES sėkmingai įgyvendintų šiuos ir susijusius apribojimus, sumažėtų vienas svarbiausių rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą finansavimo šaltinių, o su juo – ir praktinės rusijos galimybės tęsti agresiją.

Agresijos stabdymui ne ką mažiau aktualus ir produktų, naudojamų karo pramonėje, stabdymas nuo patekimo į rusiją per trečiąsias šalis. Todėl naujausiu sankcijų paketu įvesti apribojimai rusijos kariuomenei prekes teikiančioms kompanijoms Kinijoje ir Baltarusijoje.

Papildomi apribojimai įvesti ir 26 subjektams, rusiją aprūpinantiems dvejopos paskirties technologijomis; 11 iš šių subjektų kilę iš trečiųjų šalių (ne ES ar rusijos). Be to, tarp naujų finansinių apribojimų – lengvesnės sąlygos ES sankcionuoti trečiųjų šalių finansų institucijas, bendradarbiaujančias su rusijos centriniu banku ar prisidedančias prie sankcijų apėjimo schemų.

Kitaip tariant, ES siunčiama žinutė trečiosioms šalims aiški: ES pasiryžusi sankcijas tiesiogiai taikyti ir trečiųjų šalių (pavyzdžiui, Kinijos) kompanijoms bei individams, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie rusijos karo mašinos įgalinimo.

Šios ir kitos pakete įtvirtintos priemonės, tikimasi, toliau apribos rusijos galimybes finansuoti ir koviniais resursais aprūpinti savo pajėgas, o Ukrainai pasisekus atgauti iniciatyvą mūšio lauke, stumtų ir derybų stalo link.

Kas toliau?

Realybė ta, kad, kaip ir paskutinius trejus metus, rusija, tikėtina, bendradarbiaudama su trečiosiomis valstybėmis, sugebės pamažu sumažinti planuojamą naujausiojo sankcijų paketo žalą jos ekonomikai ir karo pajėgumams. Naujos dukterinės įmonės, plečiami ekonominiai santykiai su Azijos šalimis priklausomybei nuo ES mažinti, šešėlinio laivyno padidinimas ir agresyvėjanti jo karinė apsauga – tik dalis tikėtinų rusijos prisitaikymo priemonių. Tai reiškia, kad bet koks ES delsimas imtis naujų ambicingų žingsnių veikia rusijos, o ne Ukrainos naudai.

Taigi, vos patvirtinus 18-tą sankcijų paketą, kyla būtinybė pradėti diskusiją apie 19-tą. Kokios galimos tolimesnės ES kontroliuojamos kryptys?

1. Pilnas ES įšaldyto rusijos valstybinio turto įdarbinimas.

ES šiuo metu laiko virš 200 mlrd. eurų vertės įšaldytų rusijos valstybinių lėšų. Praeitais metais ES pasiūlyta iniciatyva naudoti šių lėšų palūkanas ir pelną Ukrainos gynybai ir atstatymui sveikintina, tačiau nepakankama. ES pasirinkimas Ukrainai, stovinčiai prieš dešimteriopai ekonomiškai stipresnį okupantą, suteikti vos 3 mlrd. eurų per metus (karine parama už surinktas palūkanas), turint prieigą prie 200 mlrd. agresorės eurų, yra kaip vaikiškas pleistras ant minos nusprogdintos kojos. Kol rusija aiškiai ir atvirai demonstruoja savo požiūrį į tarptautinę teisę – „kur tik įžengs rusų karys, tai priklausys mums“ – Europa baiminasi, jog šalis agresorė bus įskaudinta jos valstybinių lėšų konfiskavimo; esą tai gali būti tarptautinės teisės pažeidimas. Make this make sense!

Pilnas ES įšaldyto rusijos valstybinio turto įdarbinimas Ukrainos gynybai yra proporcingas, pagrįstas ir (nors ir rizikingas, nes beprecedentis, bet) su tarptautine teise galintis būti visiškai suderinamas atsakas į rusijos agresiją. Ukraina neturi privilegijos ramiai išlaukti, kol Europai trypčiojant per 67 metus sukapsės 200 mlrd. eurų. Resursų ir ryžtingų ES sprendimų reikia jau dabar.

2. Ambicingai griežtinti dvejopos paskirties prekių mainų ribojimus.

Beveik kiekvienas naujas ES sankcijų paketas papildo seniau įvestas priemones jų apeidinėjimo schemų užlopymu. Pavyzdžiui, aptartas 18-tas paketas įvedė apribojimus 11-ai trečiosiose šalyse veikiančių ir rusiją dvejopos paskirties prekėmis aprūpinančių subjektų bei išplėtė draudžiamų į rusiją eksportuoti šių produktų kategorijų sąrašą. Nors tokie laipsniški pataisymai būtini, jie yra nepakankami. Kol už sankcijų vykdymo užtikrinimą atsakingos institucijos sugaudys 11 sankcijas tyčia pažeidinėjančių dukterinių įmonių ir į sankcionuotų prekių registrą įtrauks naują draustiną eksportuoti prekės kategoriją, šių vietoj išdygs 22 naujos įmonės, nusprendusios dronų variklius rusijai eksportuoti kitu prekės kodu.

Galimo ambicingo griežtinimo pavyzdys – dar 2023 metais 11-to ES sankcijų paketo sukurto prieš sankcijų apeidinėjimą nukreipto ES mechanizmo taikymas. Mechanizmas leidžia apriboti sankcionuotų ES prekių eksportą trečiosioms šalims (o ne tiesiog jose įkurtiems subjektams), nesugebėjusioms užtikrinti, jog gautos sankcionuotos prekės vėliau nebūtų eksportuojamos į rusiją.

Nepaisant didelio kiekio valstybių, įtariamų sistemingai prisidedant prie sankcijų rusijai apeidinėjimo, šis griežtas mechanizmas nebuvo pritaikytas nė vienai iš jų. Vis dėlto ES institucijos žino ir viešai mini, kokios valstybės (Kazachstanas, Turkija, Kinija) per paskutinius trejus metus parodė ribotą norą ar galimybes užtikrinti iš ES įsigytų ir rusijos karinei pramonei reikalingų technologijų kontrolę. Nepasiteisinus tokiai name and shame strategijai, argi jau ne metas pačiai ES parodyti, kad sankcijose įtvirtinti ribojimai nėra tik rekomendacinio pobūdžio?

3. Taikytis į rusijos karinę pramonę tiesiogiai įgalinančias valstybes

Net sėkmingai suvaldžius ES eksportuojamų dvejopos paskirties prekių srautus taip, jog nė viena tokia prekė nepasiektų rusijos, rusijos kariuomenės prieiga prie karui reikalingų technologijų visiškai nesustos. Ilgainiui mainų srautai persitvarkys, rusijos technologijų importą iš ES pakeis importas iš kitų valstybių, nusprendusių pasipelnyti iš rusijai įvestų ES sankcijų ar sąmoningai siekiančių įgalinti rusijos agresiją Europoje.

Viena tokių valstybių – Kinija. Pavyzdžiui, po įvestų ES eksporto į rusiją apribojimų, Kinijoje gaminami dronų komponentai tapo neatskiriama rusijos karo pramonės dalimi. Bendradarbiavimas su Kinija leido rusijai ne tik užtikrinti nuolatinę didelio masto dronų gamybą, bet ir įgalino inovacijas dronų srityje – ilgesnį maksimalų šviesolaidinių dronų veikimo atstumą, mašininio mokymosi ir dirbtinio intelekto dronuose integravimą.

Kadangi Kinijos parama rusijos karinei pramonei neapsiriboja vien dronais ar jų komponentais (mainai apima ir kare naudojamus sunkvežimius, gamybai reikalingus inžinerinius mechanizmus, taip pat galimą prieigą prie Kinijos palydovų teikiamos stebėjimo informacijos), ES vykdomi verslo santykiai su Kinija „business as usual“ principu (tuo pat metu spaudžiant tokias silpnesnes šalis, kaip Kazachstanas ar Turkija, dėl sankcijų apeidinėjimo) atrodo ne tik veidmainiški, bet ir neefektyvūs rusijos karinio potencialo ribojimo požiūriu.

Nors ES retorika, taikoma Kinijai, iki šiol buvo atsargesnė dėl abipusės ekonominės priklausomybės, kryptinga Kinijos parama rusijos agresijai reikalauja ES griežtumo. Kinija supranta esanti pažeidžiama galimų Vakarų sankcijų už paramą rusijai. Priešingu atveju, kodėl dar dronų variklius rusams siųstų šiuos klasifikavusi industriniais šaldytuvais? Kol ES (ir JAV) tiesiogiai nesitaikys į tokį Kinijos pažeidžiamumą – pavyzdžiui, mainų apribojimo grėsmę – ES sankcijos rusijos neparklupdys. Pastarosios kaimynė pasirūpins, kad žudymo technologijų stygius netaptų apribojimu tolesnei agresijai.

4. Peržvelgti energetikos importo strategiją.

Nepaisant vos ne kiekviename (ir dar ypač šiame) sankcijų pakete vienu ar kitu linksniu minimų priemonių rusijos energetikos pajamoms mažinti, ES išlieka svari rusijos karo Ukrainoje finansuotoja. Kadangi šis sankcijų paketas jau taikosi į naftą, žvilgtelėkim ir į dujas.

ES rusiškų suskystintų gamtinių dujų (SGD) importas 2025 metų pirmąjį ketvirtį buvo 67 procentais aukštesnis negu prieš invaziją (2021 metų pirmąjį ketvirtį). Nuo rusijos 2022 metų Ukrainos invazijos pradžios ES rusijai vien tiesiogiai už dujų importą sumokėjo apie 105 mlrd. dolerių; tai – 75 procentai viso 2024 metais rusijos karinėms pajėgoms skirto valstybės biudžeto. Paėmus bendrai, nors 2024 metais ES tiesiogiai importuota rusiško iškastinio kuro vertė (21.9 mlrd. eurų) buvo 6 procentais žemesnė negu 2023 metais, fiziniai kiekiai išlieka vos 1 procentu žemesni.

Tokie nesikeičiantys fiziniai tiesioginio iškasenų importo iš rusijos kiekiai rodo strateginį ES nepasiruošimą atsisakyti rusiškų energetikos šaltinių. Nors ES skamba planai 2027 metais visiškai atsisakyti tiesioginio rusiškų dujų importo, matomas vartojimo kiekio stabilumas jau ketvirtais atviro plataus masto karo metais kelia abejonių apie tokių planų įgyvendinamumą; juolab, kad apie konkrečius žingsnius diskutuojama nepakankamai.

Kol ES iš rusijos importuoja daugiau suskystintų gamtinių dujų nei Kinija, jos diplomatinis spaudimas trečiosioms šalims nebendradarbiauti su rusija energetikos (ar bet kurioje kitoje) srityje bus sutinkamas skeptiškai. Kodėl valstybės, esančios tūkstančius kilometrų nuo karo zonos, turėtų priimti ES kritiką dėl jų energetikos sprendimų, jei pats blokas savo vaidmenį rusijos karo finansavime pateisina išimtimis?

Pabaigai

Kad ir kaip bebūtų, vien ekonominių sankcijų rusijai parklupdyti, žinoma, neužteks; tam reikalingos ir realios Ukrainos pergalės mūšio lauke. Taip, taip, būtent pergalės, kad ir kokio masto jos bebūtų, nes būtų naivu tikėtis, jog karas ims ir baigsis po abejotinos vertės (jei tiksliau, – neabejotinos žalos) Trumpo susitikimo su putinu. Europos pareiga – sankcijomis įgalinti šias pergales ekonomiškai spaudžiant rusiją ir remiant Ukrainą. Tai mažų mažiausiai reikalauja nesislėpti už baimių žengti į šimtu procentų neužtikrintas tarptautinės teisės ribas (galų gale, pati teisė plėtojama, kai kas nors pradeda tam tikrą praktiką vadinamojoje pilkojoje zonoje), taip pat praktiškai užtikrinti, jog karui aktualūs resursai nepasiektų rusijos nei iš ES, nei iš kaimyninių valstybių ir neprisidėti prie rusijos vykdomos agresijos prisidengus energetikos išimtimis, Kitaip istorija nebus atlaidi neryžtingam ar veidmainiškam ES elgesiui.

Sakoma, pasakyk, kas tavo draugai, ir pasakysiu, kas tu. Socialdemokratai labai greitai mokosi iš savo koalicijos partnerės „nemano zarios“ metodų – užtvindyti eterį beverte dezinformacija ir taip nukreipti dėmesį nuo savo premjero korupcijos šešėlių ad hominem banditiškomis patyčiomis. Tai taip pat viena iš Donaldo Trumpo komunikacijos strategijų Amerikoje – „flood the zone with shit“ (liet. „užversti teritoriją šūdais“).

Nebūčiau apie tai rašęs, jei naujai iškeptas LSDP Seimo narys Giedrius Drukteinis nebūtų paskelbęs man asmeniškai dedikuotos purvo dozės, pavadintos „Apie keliuką ir Konstituciją: žinutė Dainiui Žalimui“. Į tokį komentarą, be abejo, turiu teisę atsakyti. Juolab, kad jis pilnas melo, kurį čia pat nesunku paneigti.

Pradžioje atkreipiu dėmesį į pavadinimą, kuriame užsimenama, kad autorius „siunčia“ man „žinutę“. Suprask, įspėjimą, jei drįsiu toliau kalbėti apie premjero kriminalus, tai socialdemokratinės propagandinės mašinos purvu būsiu tepamas toliau. Čia tokios naujųjų socialdemokratų bendravimo „poniatkės“, kurias jie nori atnešti į Lietuvos politinę kultūrą.

Tik ką gi jie gali sugalvoti naujo, juk neras mano plantacijų Brazilijoje ar Turkijoje, europiniams pinigams skirtų fiktyvių startuolių ir brolienių verslų. Anei teistų asmenų aplinkoje nė vieno. Draugelių suveiktų sklypų ir prabangių apartamentų, pusvelčiui gautų butų Vilniaus centro griuvėsiuose, dovanai gaunamų paskolų iš neaiškių galutinių naudos gavėjų taip pat nėra.

Naujausias prieš mane ištrauktas, atseit, kompromatas, „keliukas“, kurio absurdiškumas akivaizdus daug net nesigilinus. G. Drukteinis akivaizdžiai nebeturi kūrybinės fantazijos, tad neneigdamas, jog į savivaldybę dėl jokios gatvės asfaltavimo aš nesikreipiau, geba tik mesti užuominą, kad man kreiptis gal ir nereikėjo, nes savivaldybė man patarnauja ir be žodžių. Turbūt kokiu nors telepatijos metodu? Kreipiausi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad ši pateiktų aiškius atsakymus, kas, kaip ir kada ir priėmė sprendimus dėl gatvės remonto, kiek dar gatvių buvo ir bus remontuojama mano gyvenamame rajone.

Žinoma, tokiu atveju būtų įdomu pamatyti visą savivaldybės tvarkytų gatvių Vilniuje sąrašą ir kiek jame atsidurtų tose gatvėse gyvenančių socialdemokratų? Vilniaus meras, beje, taip sureagavo į šį G. Drukteinio melą: „Taip išeina, kad dėl tokių regimybių kitais metais nebetvarkysime Barboros Radvilaitės gatvės, nes ten yra jūsų būstinė; nesvarbu, kad gatvės būklė prasta“.

Ką dar geba G. Drukteinis? Ogi meluoti savo „žinutės“ pradžioje, kad aš, atseit būdamas partijos nariu, negaliu kaip nepriklausomas ekspertas būti Venecijos komisijoje. Taip jis geba pameluoti net du kartus viename sakinyje. Pirma, nesu partijos narys, nors čia ne esmė. Antra, Venecijos komisijoje nėra draudimo jos nariais būti kokios nors politinės partijos nariams. Galima pagooglinti ir rasti tiek Venecijos komisijos statutą (2 str.), tiek Procedūros taisykles (3a str.), kuriuose jokių tokių reikalavimų nėra. Kas iš tikrųjų reikalaujama, tai turėti pripažintą kompetenciją ir patirtį teisės srityje, apie ką tikrai ne drukteiniams spręsti.

Dar reikalaujama nagrinėjant Venecijos komisijos darbotvarkės klausimus būti nepriklausomam, t. y. iš nieko negauti jokių instrukcijų, ir nešališkam, turint interesų juos deklaruoti ir nusišalinti. Savo šalies klausimų, beje, Venecijos komisijos nariai net neturi teisės nagrinėti. Ir, žinoma, jokių daugiau visuomeninės ar politinės veiklos ribojimų kasdienėje veikloje.

Todėl žinantiems Europos Parlamento ir Venecijos komisijos taisykles G. Drukteinio priekaištai skamba tiesiog absurdiškai. Abi institucijos šią narystę traktuoja kaip suderinamą, svarbu, kad ji būtų deklaruota. Dėl partiškumo neklausiau, bet manau, kad tikrai yra Venecijos komisijoje politinių partijų narių, nes joje yra ir buvo ir vyriausybių narių, ir parlamentarų, ir EP narių, kuriuo dabar esu ir aš, paskirtas į Venecijos komisiją dar iki išrinkimo į EP.

G. Drukteinis dar man mėgina mesti atseit neteisėto užsibuvimo Konstituciniame Teisme šešėlį. Šį dezinformacinį naratyvą kartais naudoja ir kai kurie kiti oponentai. Nors nesunkiai galėtų susirasti Konstitucinio Teismo įstatymą (4 str.), pagal kurį teisėjo įgaliojimai baigiasi ne automatiškai pasibaigus kadencijai, o tik tada, kai prisiekia naujas į jo vietą paskirtas teisėjas. Laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas, kol bus paskirtas ir prisieks naujasis. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo pirmininko pareigų ėjimo terminas nėra atskirai nustatytas, ir (kaip, beje, buvo galvojama rašant įstatymą) jis eina pirmininko pareigas tol, kol baigiasi jo, kaip teisėjo, įgaliojimai. Taip siekiama užtikrinti, kad Konstitucinis Teismas galėtų nepriklausomai ir efektyviai vykdyti savo veiklą be grėsmės, jog bus paralyžiuotas politikams neskiriant naujų teisėjų.

Visa kita, ką priešingai pasakoja oponentai, yra šakėmis ant vandens rašyta. Kitaip šis klausimas būtų iškilęs tada, o ne keliamas jau tiek metų praėjus.

Dar G. Drukteinis mėgina abejoti mano ir mano šeimos pajamų bei turto įsigijimo šaltiniais. Jis čia taip pat galėtų pagooglinti, kad sužinotų, jog rinkimuose į viešas ataskaitas įtraukiamas asmeniškai kandidatams, o ne visiems šeimos nariams, priklausantis turtas ir pajamos bei paskolos. Tad nieko jam sensacingo nepavyksta rasti, nes, priešingai nei premjeras, galiu ramiai visą savo ir šeimos turtą pagrįsti gaunamomis pajamomis ir gauta paskola, jokių plantacijų užsienyje, paslaptingų paskolų davėjų ir nuosavybės objektų.

Žinau, ką reiškia sąžiningu darbu uždirbtomis pajamomis ir kreipiantis į banką paskolos įsigyti būstą ir kokios nelengvos sąlygos ten kartais keliamos. Todėl man, kaip daugeliui bendrapiliečių, kelia šypseną premjero pasimetimas ir pasakos šiais klausimais.

Išmokti „googlinti“ Seimo narys galėjo ir kitais klausimais, pavyzdžiui, taip jis galėjo sužinoti, kad netylėjau vykstant „pranešėjo komisijai“. Suprantu, kad jam nepatiktų, bet mano pozicija buvo ir išlieka tokia, kad prezidentas tuo metu pažeidė Konstituciją ir įstatymą, sulaužė priesaiką, nes nebendradarbiavo su Seimo specialiąja tyrimo komisija. Prezidentas eilinį kartą pasirodė esąs aukščiau Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo, nes bet kam žinoma, jog ne prezidentas gali skelbti Seimo sudarytas komisijas neteisėtomis ir atsisakyti vykdyti savo pareigas. Kol KT nepaskelbė teisės akto antikonstituciniu, galioja jo konstitucingumo prezumpcija.

Apskritai akivaizdu, kad socdemai pasirinko ne atsakyti į iškeltus teisinius ir moralinius klausimus, pirmiausia premjerui, bet užsiimti agresyviomis ad hominem patyčiomis, kaltinti visus kitus aplink, taip tarsi bandant įpiršti, kad ne tik jie purvini, todėl neverta sureikšminti jų korupcijos. Bet aš ir toliau sureikšminsiu. Kai jie mus laiko kvailiais ir bando versti „pingvinais“, sureikšminimas ir pasipriešinimas yra vienintelė išeitis.

Generalinei prokuratūrai jau parašiau tris prašymus pradėti ikiteisminius tyrimus dėl premjero ir jo „nemano zarios“ partnerių kriminalinių šešėlių. Pagal visus juos vyksta ikiteisminiai tyrimai. Neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto „nemano zarios“ politinės kampanijos finansavimo pagal Baudžiamojo kodekso 175-1 straipsnį.

Kitaip nei Seimo socialdemokratai savo „žinutėmis“, politikus kritikuoju ne ad hominem, bet remdamasis Konstitucija, teisiniais ir politinės moralės argumentais. Net ir aštrius žodžius, nuo kurių sunku susilaikyti kriminalinio serialo aplinkybėmis, galiu pagrįsti konkrečiais argumentais. Kai atgal gaunu tik ad hominem puolimą, suprantu, jog nei dalykinių, nei jokių kitų kontrargumentų oponentai neturi.