Būtent toks klausimas galėtų kilti įdėmiau perskaičius Konstitucinio Teismo sprendimą nutraukti konstitucinės justicijos bylą dėl dviejų prezidento dekretų, kuriais buvo patvirtinta ne visos sudėties Vyriausybė (vadovauta G. Palucko ir vadovaujama I. Ruginienės). Mat iš jo aišku, kad nuo šiol tvirtinti ne visos sudėties Vyriausybę ir bet ką skirti Ministru Pirmininku ar ministru yra antikonstituciška. Tad yra pagrindo manyti, kad paskutinės dvi šalies vyriausybės sudarytos pažeidžiant Konstituciją.
Be abejo, tai tik klausimas arba prielaida, kurios teisingumą galima patikrinti tik Konstituciniame Teisme. Vis dėlto pagrindo jam atsirasti teikia tas pats Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo nutraukta byla. Priminsiu, kad byla inicijuota ginčijant Respublikos Prezidento dekretus, kuriais abiem atvejais patvirtinta Vyriausybės sudėtis be dviejų ministrų. Vyriausybė papildyta trūkstamais ministrais kiek vėliau kartu išdėstant ankstesnius dekretus nauja redakcija. Tai ir tapo formalia, ne itin pagrįsta, priežastimi nutraukti bylą. Tačiau apie tai vėliau.
O pradžioje – apie tai, kas svarbiausia: kodėl pagrįsta manyti, kad dvi paskutinės vyriausybės sudarytos pažeidžiant Konstituciją? Tai iš didesnės, nei apie bylos nutraukimą, to paties Konstitucinio Teismo sprendimo dalies, kuri yra netradicinė ir savotiškai didaktinė, tiksliau, kurioje formuluojama oficialioji konstitucinė doktrina apie Vyriausybės formavimą. Didaktine šią dalį vadinu dėl to, kad nutraukdamas bylą Konstitucinis Teismas galėjo jos ir neformuluoti. Vis dėlto jis suprato paliksiąs per daug neatsakytų klausimų, tad išaiškino Konstituciją, nors to aiškinimo nepritaikė. Kitaip tariant, padarė ateičiai aiškiau, kaip Vyriausybė turi būti sudaroma. Ironiškai galima paklausti, ar čia nėra perdėtas teisminis aktyvizmas darant tai, ko nereikia sprendimui priimti. Nors aš pats esu tokio aktyvizmo šalininkas, nes tik jis veiksmingiausiai gali užtikrinti Konstitucijos ir apskritai teisės viršenybę, tam tikra prasme veikti preventyviai užkertant kelią galimiems Konstitucijos pažeidimams. Problema, kad Konstitucinis Teismas pastaraisiais metais nėra nuosekliai aktyvistinis.
KT išaiškinimas leidžia teigti kelis esminius dalykus, kurie patvirtina skambėjusias teisės mokslininkų abejones vykusio Vyriausybės formavimo proceso konstitucingumu, ypač kiek jos buvo susijusios su ne visos sudėties Vyriausybės sudarymu ir abejotinos kompetencijos ministrų paskyrimu (žr., pavyzdžiui, Ingrida Danėlienė. Ar Konstitucija leidžia formuoti nepilną ir nekompetentingą Vyriausybę? LRT portalas, 2025 09 29: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2696171/ingrida-daneliene-ar-konstitucija-leidzia-formuoti-nepilna-ir-nekompetentinga-vyriausybe?srsltid=AfmBOoroFAJvq0cwujFIycrAfj_IB16Kw_4pQVMf-CWvQNjZJriOr0bk).
Prezidentas – ne notaras
Pirma, Respublikos Prezidentas tikrai nėra notaras, kuris formaliai turėtų palaiminti viską, ką jam Konstitucijos nustatyta tvarka pateikia politinė Seimo dauguma ir jai atstovaujantis paskirtasis Ministras Pirmininkas. Tad Respublikos Prezidentas neprivalo teikti Seimui bet kokios jam pasiūlytos Ministro Pirmininko kandidatūros ar tvirtinti bet kokios jam Ministro Pirmininko pateiktos ministro kandidatūros, nors Respublikos Prezidentas ir negali pats pasirinkti Ministro Pirmininko ir ministrų kandidatūrų.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad turi būti įvertintas pateikto Respublikos Prezidentui kandidato tinkamumas eiti pareigas, be kita ko, jo elgesys ar veikla (kad nediskredituotų atitinkamos valstybės institucijos autoriteto) ir jo kompetencija (ar pakankama vykdyti atitinkamas pareigas). Sprendimas neskirti pasiūlyto asmens į pareigas ar netvirtinti pateiktos Vyriausybės sudėties turi būti pagrįstas objektyviomis svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru. Besąlygiška pareiga skirti tokį asmenį į pareigas būtų nesuderinama su Respublikos Prezidentui tenkančia asmenine konstitucine atsakomybe už jo veiksmus. Kaip pažymėjo Teismas, Respublikos Prezidentas neturi pareigos tvirtinti tokios Vyriausybės, kuri sudaryta nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant įstatymuose nustatytų reikalavimų, nes priešingu atveju Respublikos Prezidentui tektų atsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atlikti neturėdamas pasirinkimo, t.y. nepriklausomai nuo savo valios.
Vadinasi, prisimenant paskutiniųjų dviejų vyriausybių formavimo peripetijas, galima teigti, kad prezidentas galėjo ir net privalėjo neteikti, pavyzdžiui, jam siūlytos G. Palucko kandidatūros į premjerus, kad ir motyvuodamas jo buvusiu teistumu (beje, kaip paaiškėjo, neatlikus bausmės). Ir jau prezidentas tikrai galėjo ir privalėjo neskirti kultūros ministru kone paskutinę akimirką pateikto I. Adomavičiaus, deramai neįsitikinęs asmens tinkamumu eiti pareigas.
Per 15 dienų – visa Vyriausybė
Juolab, kad, antra, Konstitucinis Teismas aiškiai perkelia pagrindinę konstitucinę atsakomybę už Vyriausybės sudarymą Ministrui Pirmininkui. Tai logiška, nes juk jis yra Seimo daugumos pasitikėjimą turintis jos atstovas. Todėl tai jam (o ne Respublikos Prezidentui) pagal Konstituciją tenka pareiga per 15 dienų nuo paskyrimo pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę (toks terminas nustatytas Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje). Tai Ministras Pirmininkas (o ne Respublikos Prezidentas) turi versdamasis per galvą daryti viską, kad Vyriausybė būtų patvirtinta per 15 dienų nuo jo paskyrimo, kartu palikdamas Respublikos Prezidentui pakankamai laiko įsitikinti pateiktos Vyriausybės sudėties tinkamumu ir prireikus šalinti nustatytas kliūtis, kad vis tiek būtų suspėta Vyriausybę patvirtinti per tas 15 dienų. Mat atskiras terminas Respublikos Prezidentui susipažinti su jam pateiktomis ministrų kandidatūromis Konstitucijoje nenustatytas.
Įvykdyti šią pareigą paskirtajam Ministrui Pirmininkui nebūtų sunku, jei Seimo daugumą formuojančios politinės partijos deramai atliktų Konstitucinio Teismo sprendime nurodytą uždavinį numatyti už atskirų programinių nuostatų įgyvendinimą atsakingus asmenis, laimėjus rinkimus galinčius tapti kandidatais į atitinkamos valdymo srities ministrus. Problema, kad taip nutinka vis rečiau ir vis dažniau net vadinamosios tradicinės partijos karštligiškai ieško kandidatų į ministrus paskutinę dieną.
Kaip ten bebūtų, Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją tikrai neturi paskubomis tvirtinti jam paskutinę dieną pateiktas bet kokias, iš bet kur ištrauktas ministrų kandidatūras.
Trečia, Konstitucinis Teismas aiškiai pabrėžė, kad turi būti patvirtinta visos sudėties Vyriausybė – su visų įstatyme nustatytų ministerijų vadovais. Kitaip būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos nuostatas apie Vyriausybės sudėtį, sprendimų priėmimą visų Vyriausybės narių balsų dauguma, pareigą iš naujo gauti įgaliojimus pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų (kaipgi tuos ministrus tada skaičiuoti, kai jie iš pradžių yra ne visi), be kita ko, taip paneigiant ir Seimo kompetenciją spręsti dėl to, kokių valstybės valdymo sričių ministrai turi sudaryti Vyriausybę (juk tvirtinant ne visos sudėties Vyriausybę nepaskiriami kai kurių Seimo nustatytų ministerijų vadovai).
Žinoma, Konstitucinis Teismas galėjo tokią argumentaciją sustiprinti tuo, kad vargu ar Seimas gali suteikti Vyriausybei in corpore pasitikėjimą pritardamas jos programai, jei tos visos Vyriausybės paprasčiausiai nėra. Seimo pasitikėjimo Vyriausybe in corpore aspektą pritariant jos programai Konstitucinis Teismas yra išskyręs anksčiau suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje.
Bet kuriuo atveju iš Konstitucinio Teismo sprendimo peršasi logiška išvada, kad tiek buvusi G. Palucko, tiek dabartinė I. Ruginienės Vyriausybė sudaryta pažeidžiant Konstituciją, nors formaliai to Konstitucinis Teismas nekonstatavo.
„Pakabinta“ Vyriausybė?
Taigi dabar gera proga grįžti prie to, nuo ko pradėjau – bylos nutraukimo. Arba apie tai, dėl ko Konstitucinio Teismo sprendimas gali būti kritikuojamas kaip net politiškai konjunktūrinis.
Motyvas, kad ginčyti prezidento dekretai buvo pakeisti ir nebegalioja, tad jų tyrimas būtų savitikslis, nėra įtikinamas. Mat tais dekretais buvo sudaroma Vyriausybė (bet ne visos sudėties) vis dar paisant Konstitucijos nustatyto 15 dienų termino. Kas buvo daroma po to, kai Vyriausybė pildyta trūkstamais ministrais tvirtinant jos sudėtį nauja redakcija, remdamasis Konstitucija negalėčiau atsakyti. Nes Konstitucijoje paprasčiausiai toks veiksmas nenumatytas, po 15 dienų jokie nauji Vyriausybės sudėties tvirtinimai negalimi.
Taigi Konstitucinis Teismas nekritiškai traktavo Konstitucijoje nenumatytus papildomus dekretus kaip atseit pašalinusius ginčytus dekretus (nors ir jų turinys didžia dalimi – 12 ministrų – sutapo). Tuo tarpu paradoksaliai iš to paties Konstitucinio Teismo sprendimo aiškus papildomų dekretų praėjus 15 dienų nuo Ministro Pirmininko paskyrimo prieštaravimas Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Tad geras klausimas, kaip galimai antikonstitucinį pirmąjį dekretą (dėl ne visos Vyriausybės sudėties) gali pašalinti antrasis, taip pat galimai antikonstitucinis, dekretas. Kitaip tariant, atsisakydamas tirti vieną galimą Konstitucijos pažeidimą Konstitucinis Teismas prisidengia kitu galimu Konstitucijos pažeidimu, kurio buvimą galima matyti iš paties Teismo tame pačiame sprendime formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos.
Žinoma, formaliai galima prieštarauti, kad papildomų dekretų pareiškėjai neginčijo. Tačiau kaip tada su paties Konstitucinio Teismo deklaruota jo konstitucine misija užtikrinti Konstitucijos viršenybę vykdant konstitucinį teisingumą, iš kurios kyla Teismo konstitucinė pareiga šalinti iš kelio visus antikonstitucinius teisės aktus, taikytinus byloje? Dar galima paklausti, o kaip su paties Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime suformuluota doktrina, kad viešojo intereso gynimas neleidžia nutraukti konstitucinės justicijos bylos dėl teisės akto negaliojimo. Juk šiuo atveju vis tiek lieka svarus pagrindas abejoti Vyriausybės sudarymo konstitucingumu praleidus minėtą 15 dienų terminą. Tokios abejonės oficialus patvirtinimas ar paneigimas neabejotinai yra pats tikriausias viešasis interesas. Ir jau tikrai abejotina, ar viešajam interesui tarnauja toks Vyriausybės „pakabinimas“ Teismo sprendimu, kaip dabar. Juo sukurtas puikus pagrindas iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo praleidus Konstitucijoje nustatytą terminą patvirtinta dabartinė I. Ruginienės vadovaujamos Vyriausybės sudėtis.
Kol to neįvyko, galime turėti prastą precedentą. Tarkime, tokia pati situacija pasikartos, kaip jau buvo net ne vieną kartą: sudarant naują Vyriausybę vėl bus patvirtinta ne visa jos sudėtis, kuri bus papildyta jau praėjus Konstitucijoje nustatytam 15 dienų terminui. Ar tada jau bus apginta Konstitucija? Tikėtina, kad ne, nes Konstitucinis Teismas, remdamasis savo praktika, turėtų vėl atsisakyti nagrinėti prašymą dėl ne visos sudėties Vyriausybės tvirtinimo.
Toks savotiškai dalinis Konstitucinio Teismo sprendimo pobūdis išsisukant nuo principingų atsakymų į aštrius klausimus gali būti paaiškintas neformalia tradicija labiau toleruoti Respublikos Prezidento dekretus. Štai paskutinį kartą Respublikos Prezidento dekretas antikonstituciniu buvo pripažintas prieš daugiau nei 5 metus Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarime. Tai galima suprasti ir žmogiškai, nes kai kurių teisėjų tolesnė karjera baigus kadenciją priklauso nuo prezidento valios.
Žinoma, galima prieštarauti, kad tokiu daliniu sprendimu Konstitucinis Teismas išsaugo stabilumą valstybėje nesugriaudamas Vyriausybės. Tačiau ar ilgam, jei ši Vyriausybė tampa savotiškai „pakabinta“ iki naujos bylos Teisme? Manyčiau, kad geriausiai stabilumą užtikrintų Konstitucijos viršenybe grindžiama principinga pozicija kartu paisant Konstitucinio Teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarime jau išryškinto Vyriausybės veiklos tęstinumo ir nepertraukiamumo principo. Jį užtikrinant reikėtų rasti sprendimą, kaip pripažinus Vyriausybės sudarymą antikonstituciniu, pašalinti konstatuotą pažeidimą nepaliekant šalies be Vyriausybės.
Galima rasti kai kurių kitų Konstitucinio Teismo sprendimo trūkumų. Pavyzdžiui, galima abejoti, ar ne per plačiai Teismas leido Respublikos Prezidentui neskirti ar netvirtinti pateiktų Vyriausybės narių kandidatūrų. Svarbios objektyvios priežastys, dėl kurių tai gali būti daroma, nebūtinai yra tapačios konstituciškai svarbioms priežastims. Tad Konstitucinio Teismo sprendimas gali neproporcingai sustiprinti Respublikos Prezidento įtaką Vyriausybės personalinei sudėčiai, jei svarbiomis, objektyviomis priežastimis praktikoje bus pridengiamas prezidento noras turėti Vyriausybėje konkrečius savo žmones. Tai dar viena priežastis, kodėl Konstitucinio Teismo sprendimas gali atrodyti naudingas prezidentui.
Konstitucinis Teismas taip pat neatsakė (nors galėjo, jei jau apsisprendė eiti oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimo keliu) į dar kelis svarbius jo aiškintame konstituciniame kontekste klausimus: ar galima Seimui teikti svarstyti ne visos sudėties Vyriausybės parengtą programą, kaip spręstiną situaciją, jei paskirtasis Ministras Pirmininkas nesugeba sudaryti Vyriausybės laiku, kad būtų spėta ją patvirtinti per 15 dienų terminą. Abu jie nėra jau tokie nerealūs ir ką gali žinoti, kada atsakymų į juos vėl prireiks.