Negali sakyti, kad Naujieji Metai prasidėjo neįspūdingai. JAV prezidentas Trumpas įvykdė savo „specialiąją operaciją“ Venesueloje, kuri iš tikrųjų kariniu požiūriu buvo ir efektinga, ir efektyvi. Nušalintas nuo valdžios, sulaikytas ir perduotas JAV teisėsaugai Venesuelos diktatorius Nicolas Maduro, kuris nusipelno teismo toli gražu ne vien dėl tarptautinės prekybos narkotinėmis medžiagomis, bet pirmiausia dėl nusikaltimų žmoniškumui Venesueloje – masinio ir sisteminio politinio persekiojimo, dėl kurio žudomi ir įkalinami arba priversti palikti šalį daugybė Venesuelos žmonių.
Tad nenuostabu, kad turbūt niekam, net daugumai Trumpo kritikų, negaila Maduro. Tačiau ar verta pasiduoti euforijai, kad dabar Venesuelos laukia klestinti demokratinė ateitis? Kita vertus, turbūt joks solidus teisininkas pasaulyje nesiimtų pagrįsti Trumpo „specialiosios operacijos“ teisėtumo. Tačiau ar tikrai tai jau yra tarptautinės teisės pabaiga?
Demokratija Venesueloje atidedama neribotam laikui?
Taigi, viena vertus, neabejotinai galima pasidžiaugti, kad vienu diktatoriumi pasaulyje tapo mažiau – Nicolas Maduro jau tikrai niekada nebevaldys Venesuelos. Tad yra tikimybė, kad Venesuela grįš į demokratijų bendriją, nes galbūt atsiveria kelias laisviems ir sąžiningiems rinkimams, jeigu bus paisoma bendrų Amerikos valstybėms vertybių.
Mat vienas iš Amerikos Valstybių Organizacijos (AVO), kuriai priklauso tiek JAV, tiek Venesuela, tikslų ir principų yra atstovaujamoji demokratija, kurią ginti, skatinti ir stiprinti solidariai įsipareigojo visos valstybės narės (AVO Chartijos 2 str. b p., 3 str. d p.). Žodžiu, diktatūra savaime nedera su Amerikos valstybių vertybėmis.
Žinoma, nereikia pamiršti, kad atitinkamos AVO Chartijos nuostatos sieja šį tikslą su derama pagarba nesikišimo principui, taip pat įtvirtina tarptautinės teisės, kaip valstybių tarpusavio elgesio standarto, ir kitus su tuo susijusius principus, kurių taip pat nevalia ignoruoti. Tad intervencija paprastai negali būti pateisinama priemonė atstovaujamajai demokratijai ginti. Tačiau būtent „paprastai“. AVO Generalinė Asamblėja 1991 m. birželio 5 d. yra priėmusi rezoliuciją Nr. 1080(1991) dėl atstovaujamosios demokratijos, kurioje įtvirtino kolektyvinės intervencijos mechanizmą neatidėliotinos grėsmės atstovaujamajai demokratijai bet kurioje valstybėje narėje atveju. Nors JAV intervencija nebuvo vykdoma pasinaudojant šiuo AVO mechanizmu, kaip ten bebūtų, atrodo, kad pagaliau atsiranda galimybė atstovaujamajai demokratijai atkurti Venesueloje.
Juk Venesuela turi savo teisėtą, jos žmonių išrinktą prezidentą ir juo nėra Maduro. Šiuo požiūriu reikšminga yra Europos Parlamento 2024 m. rugsėjo 19 d. rezoliucija dėl padėties Venesueloje, kuri išreiškia ir didelės tarptautinės bendrijos dalies poziciją nepripažinti paskutinių „rinkimų“ Venesueloje teisėtumo, tad ir taip „išrinkto” prezidento bei kitų autoritarinio režimo institucijų („parlamento”, „teismų”) legitimumo. Remdamasis Jungtinių Tautų ekspertų ir nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų stebėjimo misijų duomenimis, EP aiškiai pripažino Edmundo Gonzálezą Urrutią, o ne Nicolą Madurą, teisėtu ir demokratiškai išrinktu Venesuelos prezidentu, o Nobelio premijos laureatę María Corina Machado – Venesuelos demokratinių jėgų lydere. ES ir jos valstybės narės paragintos dėti visas pastangas užtikrinant, kad teisėtas ir demokratiškai išrinktas Venesuelos prezidentas Urrutia galėtų pradėti eiti pareigas.
Taigi, galėtų atrodyti, jog nepaisant JAV intervencijos vienašališkumo belieka tik sveikinti atliktą karinę operaciją ir imtis darbų šiai EP rezoliucijai įgyvendinti, kad Venesuela galų gale turėtų teisėtą, jos žmonėms atstovaujančią ir tarptautinės bendrijos pripažįstamą, valdžią. Būtų puiku, jei taip ir atsitiktų. Tada būtų išsklaidyta dauguma abejonių dėl JAV karinės operacijos teisėtumo ar jos bent jau atrodytų pernelyg formalios. Tikslo – atstovaujamosios demokratijos atkūrimo kartu sustiprinant tarptautinį saugumą – požiūriu ši, tegu ir vienašališka, operacija galėtų atrodyti pakankamai legitimi, nes būtų labai keblu tvirtinti, kad tokia operacijos baigtis netarnauja JT ir AVO tikslams. Tada galbūt nereikėtų baimintis ir neigiamų jos pasekmių ateičiai, pavyzdžiui, precedentų: Kinija ir rusija juk nesiekia niekur atkurti demokratijos.
Tačiau, deja, tai vis labiau ima atrodyti kaip wishful thinking. JAV karinė operacija turi „kita vertus“ aspektą: Trumpas tikrai jos nerengė vardan atstovaujamosios demokratijos triumfo, o vienintelis jį dominantis dalykas yra galia per naftą ir pinigus. Tad nėra jokių garantijų, kad būtent demokratija bus atkurta Venesueloje. Niekas dar nežino, ar Maduro nepakeis kitas, tik jau Trumpui paklusiantis ir jo turtėjimą laiduosiantis, diktatorius.
Iš Trumpo spaudos konferencijos ir paskesnių pareiškimų atrodo, kad būtent taip gali ir atsitikti. Akivaizdu, kad jo administracija neturi aiškaus plano, ką toliau daryti su Venesuela. Ir nežinia, ar suvokiama, kas kalbama. Nes tarptautinės teisės požiūriu teiginys apie tai, kad Trumpas pats ar jo parinkta „grupė žmonių” kontroliuos Venesuelą iki valdžios perdavimo, reikštų ne ką kitą, o užsienio okupacijos režimą. Tačiau vargu, ar būtų kam tokį režimą įgyvendinti, o ir realių ketinimų jį įvesti nematyti.
Spaudos konferencijos metu Trumpas nepateikė jokių kitų detalių ir leido suprasti, kad kol kas pats su Marco Rubio priims svarbiausius sprendimus. Tačiau viena jau beveik aišku – išrinktasis prezidentas Urrutia ir demokratinių jėgų lyderė Machado yra nurašyti kaip tariamai neturintys palaikymo ir pagarbos savo šalyje. Ar tik nebus čia toks savotiškas kerštas už Nobelio taikos premiją, kurios pats Trumpas negavo ir nebeatrodo kada nors gausiąs?
Atvirkščiai, priešingai Venesuelos žmonių valiai, pasirinkta dirbti su Maduro paskirta viceprezidente Delcy Rodriguez, kurios brolis yra marionetinio parlamento pirmininkas. Taip JAV iš esmės pripažįsta režimo legitimumą. Su šia režimo lojaliste ilgą pokalbį turėjo Rubio – esą ji pasiruošusi išpildyti visas amerikiečių sąlygas. Papildomai ji dar viešai įspėta, kad nepaklususi susilauks dar skaudesnių pasekmių, nei Maduro.
Apskritai vyksta kažkas tokio, kaip kad suėmus putiną, visas viltis dėtume į kokį nors medvedevą, patruševą ar mišustiną. Atrodo, kad Trumpą visiškai tenkintų bet koks Venesuelos vadovas, kuris nugalėtų lindimo į vieną Trumpo vietą varžybose, ir visiškai nesvarbu, kaip būtų tvarkomasi šalies viduje. Tokiais politikais paprastai nebūna žmonių demokratiškai išrinkti lyderiai. Tad kam Trumpui papildomos problemos?
Žodžiu, labai panašu, kad demokratijos triumfas Venesueloje atidedamas neribotam laikui. Niekas nenori nei suteikti valdžios išrinktajam prezidentui, nei įvardinti bent apytikslės pereinamojo laikotarpio, kurį prezidento pareigas eis Rodriguez, trukmės.
Agresijos aktas – išimtis ar precedentas?
Kas labiausia krenta į akis, tai kad JAV nė nemėgina ieškoti jokio bent kiek tarptautine teise grindžiamo pateisinimo savo karinei operacijai. Gal ir neturėtume nustebti, kad kas jau kas, o teisė Trumpui tikrai nerūpi.
Ir tai yra didžiulis skirtumas nuo visų ankstesnių JAV vykdytų intervencijų, pavyzdžiui, į Grenadą, į Panamą, į Jugoslaviją, į Afganistaną, į Iraką. Visada buvo pateikiami daugiau ar mažiau įtikinami teisiniai argumentai pagrįsti ginkluotos jėgos panaudojimui. Štai 1983 m. Grenadoje stengtasi apginti JAV piliečius (savigynos argumentas) ir užtikrinti regiono saugumą atkuriant atstovaujamąją demokratiją po perversmo (AVO tikslų argumentas). 1989 m. invazija į Panamą atrodo labai panaši į dabartinę intervenciją į Venesuelą, nes tuometis Panamos diktatorius taip pat sulaikytas dėl kone identiškų JAV teisėsaugos kaltinimų. Pati intervencija teisinta savigyna dėl grėsmės JAV piliečiams ir išpuolių prieš juos bei Panamos paskelbto karo JAV, nepamirštas ir demokratijos atkūrimo argumentas. 1999 m. operaciją prieš Jugoslaviją galima priskirti tegu ir labai teisiškai ginčytinai, bet moraliai legitimiai humanitarinės intervencijos kategorijai, kai atkuriamas regioninis saugumas kartu gelbstint daugelį žmonių nuo vykstančių nusikaltimų žmoniškumui. Netrukus tokią NATO vadovautą operaciją iš esmės palaimino JT Saugumo Taryba. 2001 m. dėl intervencijos į Afganistaną teisėtumo nebuvo rimtų abejonių, nes tai buvo aiški savigyna nuo netradiciškai įvykdyto ginkluoto užpuolimo ir JAV teisę į tokią savigyną pripažino visa tarptautinė bendrija. Net 2003 m. intervenciją į Iraką stengtasi pateisinti numanomu JT Saugumo Tarybos įgaliojimu panaudoti jėgą atitinkamai interpretuojant jos rezoliucijas. Beje, JT Saugumo Taryba iš esmės palaimino operacijos rezultatus ir Irako okupaciją iš dalies dėl tikslo sukurti demokratiją Irake (kas, kaip minėta, nėra deklaruojama dėl Venesuelos dabar).
Žinoma, ne visais šiais atvejais JAV pateikiami argumentai išties būdavo pagrįsti, dažnai buvo net labai ir labai diskusiniai, susilaukdavo JT Generalinės Asamblėjos ar AVO nepritarimo ar net pasmerkimo. Tačiau visada JAV stengėsi ieškoti tarptautinės bendrijos supratimo ir paramos, jei ne per Jungtines Tautas, tai bent jau per regioninę AVO ar NATO. Kuo mažiau buvo vienašališkumo, tuo labiau legitimi atrodydavo intervencija, nors ne visada ji formaliai buvo teisėta. Legitimate, but illegal – toks apibūdinimas bene labiausiai įstrigo kalbant apie Jugoslavijos puolimą išstumiant ją iš Kosovo. Legitimumą lemdavo atitiktis JT, AVO ir NATO tikslams užtikrinti tarptautinį saugumą, be kita ko, sustabdant tarptautinius nusikaltimus ir apginant žmogaus teises ar atkuriant atstovaujamąją demokratiją.
Dabar gi Venesueloje viso to mes bent jau kol kas nematome. Trumpo „specialioji operacija“ yra visiškai vienašališka intervencija be aiškios ateities perspektyvos, išskyrus kolonijinio pobūdžio ketinimus perimti žaliavų kontrolę. Tegu ir kol kas riboto pobūdžio, tai yra ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę – būtent karinė, o ne teisėsaugos operacija.
Tarptautinės teisės požiūriu jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę paprastai gali būti pateisintas tik savigyna nuo ginkluoto užpuolimo (JT Chartijos 51 str.) arba JT Saugumo Tarybos sankcija (JT Chartijos 42 str.). Akivaizdu, kad nė vieno iš šių pagrindų JAV intervencija į Venesuelą neatitinka. Turbūt realiausias JAV intervencijos pateisinimo pagrindas galėtų būti Venesuelos teisėto prezidento, kuriuo pripažįstamas minėtasis Urrutia, prašymas padėti atkuriant atstovaujamąją demokratiją ir konstitucinę santvarką. Tačiau nepanašu, kad toks būtų buvęs. Ko jau tikrai nėra tarptautinėje teisėje, tai tokio teisėto jėgos panaudojimo atvejo, kaip tam tikro asmens suėmimas kitoje valstybėje įgyvendinant savo eksteritorinę jurisdikciją.
Beje, labiau nesigilinant tenka pastebėti, kad net JAV teisė nacionalinės baudžiamosios teisės priemonėmis persekioti Madurą gali būti kvestionuojama. Atsirastų tikrai nemažai teisininkų, kurie tvirtintų, kad imunitetas nuo užsienio valstybės baudžiamosios jurisdikcijos turi būti taikomas net ir faktiniam šalies vadovui, kurio legitimumo nepripažįsta tyrimą atliekanti šalis. Mat kitaip būtų labai lengva apeiti valstybės vadovo imunitetą tiesiog atsisakant pripažinti valstybės vadovo teisėtumą, ir vienas toks atvejis galėtų iššaukti analogiškos atsakomosios reakcijos grandinę. Tokio pobūdžio nuogąstavimai yra reali priežastis, kodėl taikant nacionalinę (universalią) jurisdikciją tarptautiniams nusikaltimams jokia valstybė nepradėjo nei putino, nei lukašenkos baudžiamojo persekiojimo (tik Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcijai vykdyti valstybės vadovo imunitetas nėra kliūtis).
Taigi lieka paprasčiausiai konstatuoti, kad JAV intervencija į Venesuelą pažeidė JT Chartijos 2 str. 4 d. (jėgos ir grasinimo ja nenaudojimo principas) ir formaliai atitinka agresijos akto – įsiveržimo ginkluotosiomis pajėgomis į kitą valstybę ir jos teritorijos bombardavimo – požymius, kaip jie išdėstyti 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtinto Agresijos apibrėžimo 3 straipsnyje. O jo 2 straipsnyje pažymėta, jog agresijos akto prima facie įrodymu yra tai, kad valstybė panaudoja jėgą pirma, nebent JT Saugumo Taryba atsižvelgdama į aplinkybes konstatuotų kitaip (nepanašu, kad toks konstatavimas šiuo atveju bus).
Trumpo „specialioji operacija“ neatrodo teisėta net ir JAV konstitucijos požiūriu. Paskelbti karą, taigi ir nuspręsti panaudoti jėgą prieš kitą valstybę, gali tik Kongresas (I str. 8 sk.), tad prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, galių (II str. 2 sk.) bent jau ne neatidėliotinu atveju akivaizdžiai nepakanka (laikyti intervenciją į Venesuelą neatidėliotinu atveju nėra jokio pagrindo). Panašiai sprendimas perimti kitos valstybės valdymą, jei tai iš tikrųjų bus padaryta, vargu ar galėtų būti tik prezidento reikalas. Taigi „specialioji operacija“ patvirtina autoritarizmo tendenciją JAV, kai Trumpas elgiasi lyg monarchas, nevaržomas jokios konstitucijos ar teisės, dar ir su kriminalinės subkultūros elementais (ką liudija FAFO slengas oficialioje Baltųjų rūmų vizualinėje žinutėje).
Tarptautiniuose santykiuose gi tokia JAV išskirtinai vienašalė intervencija be jokios teisėtumo regimybės gali turėti labai pavojingų pasekmių. Tai gali būti ženklas, kad esama JT Chartija grindžiama tarptautinio saugumo sistema ir tarptautinė teisė yra išmontuojama. Ji gali būti pakeista kelių didžiųjų valstybių išskirtinių interesų zonomis, kuriose jos laisvos elgtis kaip tinkamos. Įtartinai šiuo požiūriu atrodo palyginti santūri („budinti“) rusijos ir Kinijos reakcija. Atrodytų, tarsi už tokį lengvą sąjungininko Maduro atidavimą joms būtų kažkas pažadėta. Demokratinėms vertybėms tokioje naujoje sistemoje vietos tikrai nebus. Tad viltis intervencijos, nušluosiančios putino, lukašenkos ar kim čen uno režimus, tikrai neverta. Greičiau jau atvirkščiai, jie gali jaustis visiškai saugūs, o putino ar xi jinpingo malonei gali būti atiduotos atitinkamų regionų demokratijos.
Trumpo „specialioji operacija“ gali būti panaudota kaip precedentas. Ypač pritarus šiai operacijai, gali būti labai sunku rasti adekvačių argumentų paprieštarauti, pavyzdžiui, Kinijos intervencijai į Taivaną siekiant suimti separatizmu kaltinamus jo lyderius. Rusija taip pat lengvai rastų, ką ir kur panašiai būtų galima „suimti“. Ar tai gali būti mūsų šalis? Kodėl gi ne – paprastai nuo neteisės ir savivalės kenčia būtent mažos valstybės.
Galiausiai turbūt ne veltui pasigirsta nuogąstavimų (pirmiausia iš pačios Danijos), jog kažką panašaus į „specialiąją operaciją“ Trumpas gali suregzti prieš Daniją Grenlandijoje. Kodėl tradiciniai sąjunginiai ryšiai jam turėtų atrodyti kliūtis? Jo ir jo aplinkos retorikoje pilna įžeidimų Danijos atžvilgiu bei pareiškimų apie galimą Grenlandijos aneksiją.
Kas atsitiktų, jei šie ketinimai būtų pradėti įgyvendinti? Štai tada jau tikrai būtų galima išvysti JT Chartija grindžiamos tarptautinio saugumo sistemos ir tarptautinės teisės demontavimą, be abejo, dar NATO žlugimą. Pasaulis grįžtų į XIX amžių, kur galbūt ir svajoja sugrįžti Trumpas, pasitelkęs Monroe doktriną (kurią didybės manijos apsėstas perkrikštijo į Donroe), kai iš tikrųjų pasaulis buvo padalintas į didžiųjų valstybių įtakos sferas ir dar nebuvo draudimo imtis karo kaip nacionalinės politikos interesų įgyvendinimo priemonės. Beje, derėtų pastebėti, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė draudžia tokį pasaulio pasidalijimą tarp didžiųjų, nes jis prieštarautų valstybių suverenios lygybės ir laisvo tautų apsisprendimo principams, taip pat sudarytų prielaidas agresijai.
Ar tokia katastrofa būtinai mus ištiks? Ne, nebūtinai. Vien iš Trumpo „specialiosios operacijos“ negalima daryti išvados apie tokią baigtį. Kol kas tai pavienis atvejis, tad gali ir netapti precedentu pačioms JAV ir kitoms valstybėms. Ir anksčiau panašios išimtys nesugriaudavo visos tarptautinio saugumo sistemos ir tarptautinės teisės. Kažkas panašaus, kai Lietuvoje vieną ar kitą kartą pažeidęs Konstituciją prezidentas dar nesugriauna visos konstitucinės santvarkos.
Tad dėl vieno ar kito atvejo negalima nurašyti visos tarptautinės teisės. Net ir tada ji veikia, beje, ji nėra vien apie agresijos draudimą, o apima daugybę kitų valstybių tarpusavio santykių sričių. Tarptautinė teisė tebeveikia ir kaip valstybių elgesio teisėtumo matas.
Kaip iš tikrųjų bus, priklauso nuo tarptautinės sistemos atsparumo. Jeigu Trumpo „specialioji operacija“ nesulauks visuotinio pritarimo, tęsinio gali ir nebūti. Galiausiai pats Trumpas pagarsėjo kaip blefuotojas, ir gali būti taip, kad jis nėra pasiryžęs veltis į didesnio masto ilgalaikes karines avantiūras, kurios būtų rizikingesnės nei Venesuelos „specialioji operacija“. Tačiau norėdami išvengti blogiausio scenarijaus, turime bent jau jį matyti.
Todėl pradėjus džiugia nata apie galimą Maduro režimo žlugimą taip pat norėtųsi optimistiškai ir pabaigti. Ne viskas pasaulyje pasiduoda autoritarų planams. Demokratijos jau anksčiau įrodė gebančios nepasiduoti ir nugalėti. Europos Sąjunga taip pat laidota ne kartą ir Trumpo laidojama dabar, bet turi tendenciją toliau plėstis pergyvendama visas diktatūras ir demokratijos grimasas. Tik nepamirškime, jog sakydami „ne” diktatūroms, turime kartu sakyti „taip“ tarptautinei teisei.