Lietuva pastaraisiais metais įrodė, kad ekonomika gali augti ir be naujų mokesčių. Augome ir kilome tiek pandemijos, tiek Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu. Statistika iškalbingai paneigia mitus, kaip Lietuvos ekonomika „kenčia“ nuo valstybėms agresorėms taikomų tarptautinių sankcijų režimo. Artimiausius metus Lietuvos ekonomikai numatomas beveik 3 proc. metinis augimas – dukart spartesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sukurta per 100 tūkst. darbo vietų, biudžeto pajamos išaugo 5 mlrd. eurų (sic!), o startuolių vertės augimas buvo vienas sparčiausių visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Tai – tikrai ne mokesčių politikos ir dažnai net ne išmintingos Vyriausybės politikos, o darbščių Lietuvos žmonių ir verslų nuopelnas. Tokiomis sąlygomis derėtų gerai įvertinti visas galimas pasekmes prieš kišant nagus prie puikiai, tegu, atrodytų, ir savaime veikiančio ekonomikos mechanizmo.
Deja, Finansų ministerijos Seimui pateiktas mokesčių reformos paketas gali sugriauti Lietuvos augimo potencialą ir, nors prisidengia kilniu tikslu surinkti papildomų lėšų gynybai, tačiau realybėje sumažins valstybės ekonomikos potencialą, tuo pačiu ir surenkamas lėšas biudžete, kurių taip reikia veiksmingai atgrasyti priešą. Gali būti, kad gynybai beveik nieko, lyginant su tuo, kiek reikia, ir neteks. Kodėl?
Reforma be strategijos: mokesčiai, mažinantys augimo potencialą
Socialdemokratų siūlomi mokestiniai pakeitimai orientuoti į trumpalaikį rezultatą – jie siekia greitai, buhalteriškai užpildyti biudžeto spragas, visiškai nesvarstant, su kokiomis struktūrinėmis problemomis Lietuva susidurs ilguoju laikotarpiu. Pamirštama, kad mokestinė sistema gali būti ne tik lėšų surinkimo įrankis, bet ir svarbus veiksnys, padedantis spręsti ilgalaikius iššūkius – arba, priešingai, juos gilinti.
Teisybės dėlei reiktų pažymėti, jog buhalterinis mąstymas strateginiais klausimais nėra vien tik šios Vyriausybės bruožas: žvelgiant į buvusiąją, tokį mąstymą jau galima vadinti chronine liga.
Finansų ministerija nepaiso esminio konteksto: pasaulis sparčiai keičiasi, o tradiciniai ekonominės sėkmės receptai praranda veiksmingumą. Dauguma „žemiausiai kabančių“ ekonominės politikos vaisių jau yra nuskinti – tolesnė pažanga reikalauja žymiai daugiau pastangų, strateginio mąstymo ir sisteminių sprendimų.
Jungtinių Valstijų dominuotas pasaulis traukiasi (nors dažnai atrodo, kad tai vyksta visų pirma pačios JAV prezidento administracijos iniciatyva), o jo vietoje ryškėja kelių globalių centrų konkurencija. Net tarp tradiciškai artimų valstybių daugėja savanaudiškumo, protekcionizmo ir geopolitinės įtampos ženklų. Valstybės siekia ne tik išsaugoti savo pozicijas globalioje ekonomikoje, bet ir dar agresyviau kovoti dėl galimybės tapti inovacijų, investicijų ir talentų traukos centrais. Tokiomis aplinkybėmis strateginė valstybės lyderystė – gebėjimas greitai reaguoti ir ne tik drąsiai pasinaudoti atsiveriančiais ekonomikos prieaugio langais, bet ir jų neužverti – taps esmine konkurencinio pranašumo prieš kitus sąlyga.
Lietuvai, kaip ir didžiajai daliai išsivysčiusio pasaulio, visa tai kelia iššūkį ir dėl pamažu senėjančios visuomenės. Didesnis vyresnio amžiaus žmonių ir mažėjantis dirbančiųjų skaičius reiškia, kad viešųjų paslaugų bei joms reikalingo finansavimo poreikis tik augs. Mažėjant Europos Sąjungos paramai ir neaugant ekonomikos produktyvumui, vien didindami mokesčius šios problemos neišspręsime – net ir padidinus tarifus, biudžeto galimybės liks ribotos patenkinti tiek valstybės socialinius, tiek saugumo poreikius.
Jei tikrai norime adekvačiai finansuoti gynybą, pasirengti senėjančios visuomenės iššūkiams ir užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas, tada mums reikia ne didesnių mokesčių, o produktyvesnės ekonomikos. Todėl vienintelis ilgalaikis kelias į didesnes biudžeto pajamas yra aukštos pridėtinės vertės ekonomikos stiprinimas. Lietuvoje tik apie 5 proc. darbuotojų dirba aukštųjų technologijų sektoriuose, o verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas yra bent kelis kartus mažesnės nei ES vidurkis. Kol neinvestuosime daugiau į mokslą, technologijas ir talentus, jokios mokestinės pertvarkos neišspręs demografinių ar gynybos finansavimo problemų.
Tuo tarpu Finansų ministerijos pateiktas mokestinės reformos paketas nepagrįstai nukreiptas prieš miestus ir prieš viduriniąją klasę, kuri šiuo metu yra pagrindinis šalies ekonominio stuburo formuotojas. Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) progresiniai tarifai, visuotinis nekilnojamojo turto (NT) mokestis, nauji mokesčiai draudimo sutartims ne tik neskatins kurti, bet tiesiogiai demotyvuos dirbti ir investuoti Lietuvoje. O svarbiausia – kirs tolesnio tvaraus ekonomikos augimo perspektyvas.
Ką baudžia mokesčių reforma?
Valdančiųjų noras padidinti mokesčių sistemos progresyvumą suprantamas, tačiau jis turi būti palankus gaunantiems mažesnes pajamas, o ne baudžiantis daugiau gebančius, besistengiančius ir todėl daugiau uždirbančius. O tai, beje, Lietuvoje jau egzistuoja neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) formulės taikymo ribose.
Tarptautinių organizacijų vertinimu, būtent pajamų mokesčio didinimas yra vienas iš žalingiausių ekonomikos augimui sprendimų; be to, daugiau uždirbančiųjų papildomas apmokestinimas ne tik nepadės surinkti reikšmingos sumos į biudžetą (nes tokių žmonių dar nėra daug – jų sluoksnis tik formuojasi), bet ir turės neigiamų pasekmių valstybės konkurencingumo politikai, mažins paskatas investuoti į naujų verslų kūrimą, aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimą, aukštos pridėtinės vertės verslų išlaikymą, Lietuvos darbo našumo augimą, o ilguoju laikotarpiu – ir visų darbuotojų atlyginimų augimą.
Finansų ministerijos siūlomas naujas nekilnojamojo turto mokesčio modelis yra socialiai neteisingas ir analogiškai žalingas miestų gyventojams ir besiformuojančiai viduriniajai klasei.
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva išsiskiria nuosavo būsto rodikliais – apie 90 proc. šalies gyventojų turi nuosavą būstą (ES vidurkis – apie 70 proc.), o net 60 proc. gyvena daugiabučiuose (ES – 46 proc.). Kadangi didesnė dalis naujo būsto Lietuvoje įsigyjama su paskolomis, vadinasi, žmonės faktiškai mokės mokestį už turtą, kuris jiems dar net pilnai nepriklauso. O dažniau perskaičiuojant NT mokestines vertes, sparčiau augs ir viduriniosios klasės būsto apmokestinamoji vertė, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, kur rinka aktyvi, o kainų kilimas spartus.
Nestebina nei tai, kad pirmasis NT mokesčio projekto variantas Seime buvo atmestas dar pateikimo stadijoje, nei tai, kad jo iniciatoriai dabar nori visą naštą už tarifų dydį perkelti savivaldai. Juk artėjant savivaldos rinkimams savivaldybės rungtyniaus kuo mažesniais tarifais ir nedrįs jų kelti. Dėl to NT mokestis jau dabar gali būti drąsiai laidojamas kaip neturintis jokios finansinės prasmės ir galimybių sutelkti daugiau lėšų gynybai, tačiau jis tikrai taps papildoma našta siekiantiems nuosavo būsto.
Ne mažiau keistai atrodo ir Finansų ministerijos siūlymas dar kartą papildomai didinti pelno mokestį 1 proc., – vos po to, kai jis jau buvo padidintas ankstesnės valdžios iniciatyva. Juk pirmasis padidinimas įvyko verslo bendruomenės siūlymu, būtent siekiant prisidėti prie gynybos finansavimo. Todėl dabar siūlomas antrasis padidinimas ne tik kelia pagrįstų abejonių dėl valdžios nuoseklumo, bet ir siunčia neigiamą signalą tiek užsienio investuotojams, tiek Lietuvos verslo kūrėjams.
Tokie sprendimai rodo ne kryptingą ekonominę politiką, o blaškymąsi ir trumpalaikį mąstymą. Jie siunčia žinią, kad, kilus poreikiui lopyti biudžeto spragas, pirmiausia bus kreipiamasi į tuos, kurie kuria, investuoja ir prisiima riziką. Dar blogiau – tai demonstruoja, kad net ir anksčiau duoti pažadai verslui gali būti lengvai sulaužyti vos pasikeitus politinei konjunktūrai. Kartu tai pakerta kuriančių piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir teise, taigi nieko gero nežada ateičiai.
Brandos ir atsakomybės stoka
Viena dažniausiai išreiškiamų verslo ir dirbančių žmonių pastabų – jiems ypač svarbus valstybės politikos prognozuojamumas ir aiškios, stabilios taisyklės. Tai, kas teisėje vadinama teisiniu tikrumu ir teisėtų lūkesčių apsauga. Tiek investuotojai, tiek verslininkai nuolat pabrėžia, kad neaiškumas dėl mokesčių politikos kelia daugiausia nerimo. Per pastaruosius ketverius metus Seime buvo priimta beveik 60 mokestinių pakeitimų (dauguma smulkūs), o dar daugiau nei 450 pasiūlymų buvo svarstyti. Deja, siūloma mokestinė reforma žengia ta pačia kryptimi.
Lietuva jau gerus trejus metus gyvena nuolatinės vis neįvykstančios mokestinės revoliucijos režimu. Lygiai tas pats ir dabar – viešumoje nuolat svarstomi skirtingi būsimų mokesčių variantai, nėra aiškaus įsivaizdavimo, dėl ko Seimas galiausiai sutars, jei išvis tokį sutarimą sugebės pasiekti. Tai gilina sisteminį valstybės politikos neapibrėžtumą ir stumia šalies konkurencingumą žemyn. Verslininkai nori ir turi varžytis dėl geriausio produkto vartotojui, o ne dėl to, kas geriau prisitaikys prie besikeičiančių ir neprognozuojamų politikų bei biurokratų sprendimų.
Galiausiai ši mokesčių pertvarka siekia mokestinę sistemą padaryti dar sudėtingesnę – ir tai gal net didesnis jos trūkumas nei augantys tarifai. Mokesčiai turi būti aiškūs, suprantami, lengvai apskaičiuojami ir deklaruojami. Žmonės neturėtų spėlioti, ką, kada ir kaip jie turi deklaruoti – valstybės pareiga aiškiai tai parodyti, o ne apauginti kiekvieną įstatymą dar įvairiausiais, nebūtinai teisingais, išaiškinimais.
Pavyzdžiui, siūlymas visas pajamas sumuoti į vieną apmokestinamąją bazę, nuo kurios būtų skaičiuojamas GPM, skamba iš pirmo žvilgsnio logiškai, bet praktiškai sukels daugybę nesusipratimų. Žmonėms taps sudėtinga įvertinti savo mokestinę situaciją, ypač jei pajamos gaunamos ne tik iš skirtingų šaltinių, bet ir parduodant turtą. Stebėsime vis daugiau painių, o kartais ir absurdiškai komiškų situacijų.
Pasikartosiu, visa tai ne stiprina valstybę, o kerta pasitikėjimą ja. Kai žmonės nebesupranta sistemos logikos, kai jie nuolat bijo suklysti – silpnėja ir mokestinė moralė. Tai yra ilgalaikė žala, kurios nekompensuos joks trumpalaikis biudžeto padidinimas.
Iš ko finansuoti gynybą?
Rusija nepuls Lietuvos tada, kai mes būsime tam pasiruošę – nei 2027-aisiais, nei 2030-aisiais. Ne tada, kai šalyje jau bus visiškai įsikūrusi Vokietijos brigada, sukauptos priešpėstinių minų atsargos ar visiškai suformuota nacionalinė divizija. Priešas smogs tada, kai mūsų pažeidžiamumas, jų akimis, bus didžiausias – kai mūsų gebėjimai gintis bus akivaizdžiai silpnesni nei jų puolimo potencialas.
Reikia pripažinti: idealaus pasiruošimo kariniam konfliktui niekada nebus. Net pažangiausios technologijos ar moderniausios gynybos doktrinos greitai pasens. Tačiau būtent dabar esame viename iš pažeidžiamiausių savo taškų – Vokietijos brigada dar tik pradeda kurtis, patirtys iš Ukrainos taip pat tik pradedamos įsisavinti, minų ir bepiločių sistemų atsargos – niekingai mažos, akivaizdus ir tradicinės karinės technikos trūkumas.
Todėl gynybos finansavimas turi būti nukreiptas ne tik į ilgalaikes strategijas, bet ir į tai, kas būtina čia ir dabar. Privalome reaguoti į neatidėliotinus poreikius ir tuo pat metu vengti trumparegiškų, populistinių sprendimų, kurie, siekiant greitos naudos, gali pakenkti ekonomikos augimui, mažinti investicinį pasitikėjimą ir kelti grėsmę ilgalaikiam biudžeto tvarumui. Koks galėtų būti šis balansas?
1. Atsižvelgti į dramblį kambaryje – pridėtinės vertės mokestį (PVM)
PVM sudaro apie 40 proc. visų valstybės biudžeto pajamų, kartu tai vienas iš efektyviausių ir greičiausiai surenkamų mokesčių, kuris galėtų būti panaudotas tiesiogiai svarbiausiems gynybos projektams finansuoti.
Nors dažnai teigiama, kad PVM didinimas labiausiai paveiktų mažesnes pajamas gaunančius gyventojus, nedidelis – 1–2 proc. – tarifo padidinimas dažniausiai reikštų tik kelių centų ar kelių dešimčių centų kasdienio vartojimo prekių kainų padidėjimą. Toks pokytis vargu ar ženkliai pakeistų daugumos žmonių vartojimo įpročius, tačiau galėtų padidinti valstybės biudžetą 600-700 mln. eurų.
Be to, skirtingai nei darbo ar kapitalo apmokestinimas, PVM didinimas neskatintų kvalifikuotos darbo jėgos ar investicijų pasitraukimo. Priešingai – gerėjant investiciniam klimatui, didėtų ir pajamos, ir vartojimas, o kartu – ir PVM surinkimas.
2. Atsakingai skolintis
Lietuva turi vieną mažiausių valdžios skolų Europos Sąjungoje – ji beveik dvigubai mažesnė nei ES vidurkis. Atsižvelgiant į Europos Komisijos 150 mlrd. eurų vertės iniciatyvą „ReArm Europe“, suteikiančią papildomas fiskalines galimybes gynybos finansavimui, būtina išnaudoti šį istoriškai palankų momentą.
Skolinimasis svarbiausiems krašto apsaugos poreikiams turi būti ne grėsmė, o strateginis sprendimas – ypač jei lėšos nukreipiamos ten, kur jos iš tikrųjų padidina mūsų saugumą.
3. Pritraukti, o ne išbaidyti verslus ir talentus
Siūlyti jiems patrauklias schemas, kaip tai daro kitos šalys, įskaitant JAV. Užsienio kapitalas (suprantama, iš suderinamų su vakarietiška geopolitine orientacija šalių) ne tik stiprina šalies finansinį atsparumą ir didina nacionalinį saugumą, bet ir atveria prieigą prie pažangių technologijų bei gamybos žinių, kurias gali perimti mūsų specialistai.
Vis dėlto, kitaip nei didelės valstybės, Lietuva negali konkuruoti nei rinkos dydžiu, nei valstybės subsidijų apimtimi. Be to, geopolitinės aplinkybės neutralizavo mūsų buvusius logistikos pranašumus gabenant prekes iš (į) Rytų šalių. Dėl to mūsų sėkmę lems ne kiekybiniai rodikliai, o kokybė: valstybės mechanizmo lankstumas, sprendimų nuspėjamumas, aktyvi ekonominė diplomatija ir stipri vietinių talentų bazė. Tai – kertiniai veiksniai, siekiant pritraukti Vakarų investuotojus ir paskatinti vietos verslą augti.
4. Investuoti į produktyvumą – ypač srityse, kurios generuoja didelę pridėtinę vertę: aukštosios technologijos, gyvybės mokslai, pažangioji pramonė.
Įsitvirtinti jau susiformavusiose pasaulinėse rinkose sudėtinga, nes konkurenciniai barjerai ten itin aukšti. Tačiau mažų šalių sėkmės pavyzdžiai rodo, kad proveržį galima pasiekti nukreipiant investicijas į naujas, dar tik bręstančias sritis – nuo žaliųjų technologijų iki gynybos inovacijų, nuo sveikatos ir IRT sektorių iki puslaidininkių ar kosmoso sprendimų.
Tam būtina nuosekliai stiprinti inovacijų ekosistemą, kurti glaudesnį ryšį tarp mokslo ir verslo, pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus bei užtikrinti jiems reikalingą nuolatinį ir verslo logika grįstą finansavimą. Šiandien egzistuojantys finansavimo modeliai dažnai yra pernelyg fragmentiški, priklausomi nuo pavienių kvietimų, ir retai atitinka tikruosius įmonių poreikius. Tai būtina keisti, jei norime tapti konkurencingi ateities ekonomikos architektūroje.
5. Efektyvinti viešąjį sektorių
Lietuva turi pranašumą prieš dideles valstybes: mūsų mažesnė administracinė struktūra leidžia greičiau pasiekti rezultatų ir mažiau strigti skirtingų pakopų biurokratiniuose sluoksniuose. Visgi viešojo sektoriaus kokybę Lietuvoje kol kas dar riboja giliai įsišaknijusi orientacija į taisykles ir procesus, bet ne į rezultatus. Baimė suklysti dažnai nugali iniciatyvą, o tai verčia dirbti saugiai (pirmiausia asmeninės karjeros prasme), bet neambicingai.
Tuo tarpu Vyriausybė, užuot iš esmės peržiūrėjusi valstybės disponuojamą turtą jo panaudojimo funkcijų požiūriu, skaitmenizuodama paslaugas, kūrusi šiuolaikiškesnes paskatas tarnautojams pasiekti realių rezultatų darbe, nori didinti biurokratiją steigdama dar vieną – Regionų – ministeriją. Nors galėtume užsibrėžti ambicingą tikslą – per kelerius metus sumažinti bent ketvirtadaliu valstybės valdymo išlaidas (aišku, reorganizuojant ar naikinant nereikalingas ar pernelyg dideles institucijas) pirmiausia nukreipiant šias lėšas gynybai. Iš asmeninės patirties galiu patikinti, jog administravimo kokybė tikrai nesumažės. Gal greičiau atvirkščiai.
Užsklandai
Mokestinė sistema turi būti keičiama kuo rečiau ir jos architektūra turi padėti pagrindus ilgalaikiam valstybės ekonominiam augimui. Tik stiprindami ekonomikos produktyvumą, investuodami į švietimą, efektyvindami viešąjį sektorių, galėsime iš tikrųjų išspręsti kompleksišką 21 a. problemų spektrą – nuo saugumo iki demografinių iššūkių.
Deja, siūloma mokesčių reforma eina priešinga kryptimi. Ji ne tik nesiekia ilgalaikių tikslų, bet ir yra itin trumparegiška. Tačiau pasaulinėje konkurencijoje išliks ne tie, kurie reaguoja impulsyviai, o tie, kurie geba kurti strategiją dešimtmečiams į priekį.