Kaip žadėjau ir buvau paskatintas kai kurių feisbuko draugų, trumpai rašau apie konstitucinę prezidento atsakomybę sudarant naują vyriausybę iš dabar suformuotos koalicijos atstovų.
Ar galėjo būti kitaip – ar galėjo prezidentas nesiūlyti Seimui Gintauto Palucko kandidatūros į premjerus ir apskritai užkirsti kelią antisemitinės partijos dalyvavimui koalicijoje? Taip, galėjo. Tačiau tam reikėjo drąsos ir tvirto apsisprendimo ginti teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybes. O dėl tokio apsisprendimo nuolat kildavo abejonių. Kaip ir dėl drąsos, beje. Drąsa, deja, pasireikšdavo nebent priešinga linkme.
Taigi mes visi žinome, jog Lietuva yra parlamentinė respublika. Joje Vyriausybė sudaroma ir dirba Seimo pasitikėjimo pagrindu, Vyriausybės įgaliojimai prasideda Seimui pritarus jos programai, ir tik Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybei ar atskiriems jos nariams.
Būtent todėl pagal Konstituciją, kaip dar 1998 m. sausio 10 d. nutarime išaiškino Konstitucinis Teismas, „Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija <…> Jo, kaip valstybės vadovo, rūpestis – sudaryti daugumos remiamą vyriausybę, todėl jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja parlamento daugumos. Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje. Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje analizė leidžia teigti, kad šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę jo veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė.“
Tad paprastai, ką susiformavusi Seimo dauguma pasiūlo, tas ir turėtų būti teikiamas Respublikos Prezidento į Ministro Pirmininko pareigas. Tačiau ar tikrai visada? Ogi ne. Tame pačiame KT nutarime aiškiai pateikta mintis, jog, kaip kartais sakydavo ir pats prezidentas G. Nausėda, Respublikos Prezidentas nėra tik notaras: „remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.“
Atkreipkite dėmesį, kad Respublikos Prezidentas turi politinio poveikio galimybes paveikti Vyriausybės personalinę sudėtį, taigi, ne tik skiriant konkrečius ministrus, bet ir patį Ministrą Pirmininką. Vadinasi, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas neturi tik pasirinkimo laisvės, ką teikti į Ministro Pirmininko pareigas ar ką skirti ministru, o ne teisės atmesti tam tikrą, konkrečią jam pasiūlytą kandidatūrą (Seimo daugumos – į Ministro Pirmininko pareigas, paskirtojo Ministro Pirmininko – į ministro pareigas), jeigu tam yra imperatyvių, konstituciškai pateisinamų, priežasčių, kitaip tariant, jei toks atsisakymas objektyviai pagrindžiamas Tautos ir Valstybės interesais. Juk Respublikos Prezidentas privalo ginti ir juos, būdamas valstybės vadovas.
Tiesa, tai konkrečiai nėra parašyta KT nutarime, bet taip galima šį nutarimą aiškinti. Juk tai yra, kaip rašo KT, ir konstitucinės praktikos dalykas, o konstitucinę praktiką kaip tik Respublikos Prezidentas gali formuoti, kai geba ją konstituciškai pagrįsti. Pavyzdžiui, gebėjo įrodyti galįs netvirtinti tam tikrų ministrų kandidatūrų. Tačiau norint aiškinti Konstituciją ir formuoti gerąją konstitucinę praktiką, reikia kompetencijos ir drąsos veikti vadinamojoje pilkojoje zonoje, kai reikia veikti tokiu atveju, su kuriuo praktikoje dar nesusidurta.
Kaip tik toks atvejis dabar nutiko. Kiek pamenu, dar niekada į Lietuvos Ministro Pirmininko pareigas nebuvo jokios Seimo daugumos koalicijos siūlytas teistas (ir dar dėl korupcijos) asmuo, taip pat toks asmuo, kurio veikla ir politinės nuostatos kelia pagrįstų abejonių dėl gebėjimo užtikrinti Tautos ir Valstybės interesų gynybą susiklosčiusiomis sąlygomis.
Pagrindo tokioms abejonėms per akis: nenuosekli ir buvusi prorusiška pozicija paramos Ukrainai klausimu, visiškai nuosekli politinė parama Kinijai, asmeninės investicijos Brazilijoje (BRICS šalyje) ir Turkijoje (kurios geopolitinė orientacija ir demokratinė santvarka pastaruoju metu, švelniai tariant, svyruoja). Dar pridėkime ir, kaip atrodo, tamprias G. Palucko sąsajas su koalicijos partneriais pasirinktos antisemitinės partijos lyderiu Remigijumi Žemaitaičiu, kuris yra tiek Konstitucijos pažeidėjas, tiek teisiamas už antisemitinių pobūdžio veiksmus.
Vadinasi, Respublikos Prezidentas turėjo aibę priežasčių atmesti konkrečiai G. Palucko kandidatūrą į Ministro Pirmininko pareigas ir jos neteikti Seimui motyvuodamas imperatyviais Tautos ir Valstybės saugumo, formuojamos Vyriausybės skaidrumo bei šalies tarptautinio autoriteto (kaip tik tai, kuo pagal Konstituciją turi rūpintis Respublikos Prezidentas) interesais. Žinoma, jei jis tikrai nusiteikęs juos ginti.
Kas gi būtų atsitikę? Nieko tokio: arba daugumos koalicija (iš esmės socdemai) rastų kitą kandidatą, kuriam nebūtų galima rasti tokio pobūdžio priekaištų (ir kur dingtų neieškoję, jei susidurtų su kieta ir gerai argumentuota prezidento pozicija), arba tokia valdančioji koalicija išvis nesusiformuotų, jei prezidentas būtų pareiškęs gerokai iš anksto, jog konkrečiai šio asmens į premjerus neteiks, taip pat neskirs antisemitinės partijos atstovų (nesvarbu, partijos narių ar ne) į ministrų pareigas. Nutiko kaip tik priešingai.
Reikalas tas, kad konkrečiai šis prezidentas tokio nusiteikimo ginti Tautos ir Valstybės interesus neturi. Jis Jus taip pat išdūrė, gerbiami Rinkėjai. Ir pats sumanė bei dalyvavo Jūsų apgaulės operacijoje nuo pat pradžių.
Štai matote, jog jau birželį G. Paluckas jam atrodė labai tinkamas kandidatas į premjerus. Jau po pirmojo Seimo rinkimų turo ir žinodamas rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje rezultatus, prezidentas ėmėsi skalbti antisemitizmo dėmę besiformuojančios koalicijos rūbe. Tai atrodo gerai iš anksto suplanuota, tad Vilija Blinkevičiūtė nėra labiausiai už visą šį procesą atsakinga, gal net tokių planų paskatinta elgtis taip, kaip elgėsi.
O ar taip darydamas prezidentas nelaužo duotos priesaikos, man tėra retorinis klausimas.