2026 m. sausio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl mėginimo užvaldyti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje (2026/2568(RSP)) sukėlė įvairių reakcijų Lietuvoje. Tačiau paprastai, kad ir koks bebūtų vertinimas, nesiremiama visumine rezoliucijos nuostatų analize. Atvirkščiai, ypač kritikai mėgina ištraukti iš konteksto pavienes rezoliucijos nuostatas, ignoruodami jų visų tarpusavio ryšį.
Tad yra gera proga pažvelgti į EP rezoliuciją dalykiškai ir sistemiškai aptariant svarbiausias jos nuostatas. O jų ne tiek jau ir mažai – pati rezoliucija yra 8 puslapių ilgio, ją sudaro 11 įtraukų preambulė, 23 konstatuojamose dalyse dėstomi motyvai ir 18 rezoliucinių punktų. Savaime tai jau įrodymas, jog Parlamentas jautė pareigą pakankamai įsigilinti į svarstytą problemą ir deramai pagrįsti padarytas išvadas, vertinimus ir pasiūlymus. Tad netiesa, kad jis čia veikė kieno nors suklaidintas ir nematė tikrojo konteksto. To konteksto kaip tik rezoliucijoje netrūksta. Pradėsiu nuo europinio.
Europinis kontekstas – demokratinis atsparumas
Pirmoji EP rezoliucijos nuostatų grupė yra atskleidžianti Lietuvoje iškilusios problemos platesnį europinį politinį ir teisinį kontekstą – taip, kaip ir reikėtų vertinti pagal Europos Sąjungos saugumo strategines ir ES teisės nuostatas, susijusias su žiniasklaidos, įskaitant visuomeninius transliuotojus, ir tiriamosios žurnalistikos reikšme demokratiniam atsparumui. Iš šių nuostatų aišku, kodėl rezoliucija nėra vien apie Lietuvą ir LRT nėra Lietuvos „vidaus reikalas“.
Teisiškai tai ir taip visiškai aišku, nes EP rezoliucija grindžiama ES teisės nuostatomis, pirmiausia atitinkamais ES sutarties ir Sutarties dėl ES veikimo, ES pagrindinių teisių chartijos straipsniais apie ES vertybes, nacionalinių teisės aktų harmonizavimą su ES teisės nuostatomis, žiniasklaidos laisvę. Jau vien tai, kad prie abiejų ES sutarčių yra specialus Protokolas Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (apie specialų visuomeninių transliuotojų finansavimą), o 2024 m. balandžio 11 d. EP ir Tarybos reglamento (vadinamo Europos žiniasklaidos laisvės aktu) 5 straipsnis yra skirtas visuomeninių transliuotojų nepriklausomumo garantijoms (įskaitant administracijos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarką bei finansavimo užtikrinimą), savaime paneigia argumentą, kad EP rezoliucija kišamasi į „vidaus reikalus“ ir Lietuva esą laisva daryti, ką norinti. Apskritai valstybės „vidaus reikalai“ baigiasi ten, kur prasideda ES teisinis reguliavimas; tada tai jau tampa bendru visos ES, taigi mūsų ir kitų valstybių narių, juolab EP, kaip visų ES piliečių atstovybės, reikalu.
EP rezoliucijoje pirmiausia bendrai pabrėžiama laisvos, nepriklausomos ir pliuralistinės žiniasklaidos reikšmė Europoje: tai yra vienas iš esminių demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių apsaugos ES ramsčių. Pažymima, kad dėl tradicinės ir nepriklausomos žiniasklaidos nuosmukio kai kuriose ES dalyse atsirado „naujienų dykumos“, kuriose klesti dezinformacija, o tai kelia didelį pavojų demokratijai. Taip pat pažymima, kad bandymai poliarizuoti visuomenę, susilpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir pakenkti nepriklausomos žiniasklaidos ekosistemoms padeda Rusijos Federacijai ir kitoms priešiškoms jėgoms siekti hibridinio karo prieš ES ir jos valstybes nares tikslo – mažinti demokratinį atsparumą.
Tad EP rezoliucijos 1 ir 3 punktuose neatsitiktinai pripažįstamas ir vertinamas išskirtinis visuomeninių transliuotojų ir tiriamosios žurnalistikos vaidmuo puoselėjant ir skatinant ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas fundamentalias vertybes (pagarbą žmogaus orumui ir teisėms, laisvę, demokratiją, lygybę, teisės viršenybę, pliuralizmui, nediskriminavimui, tolerancijai, teisingumui, solidarumui, lyčių lygybei). Ypač pabrėžtas vaidmuo užtikrinant pliuralistinę, atsparią demokratiją ir demokratinę atskaitomybę per kovą su dezinformacija, propaganda ir kitomis manipuliavimo informacija formomis, taip pat per korupcijos išaiškinimą ir užkardymą.
Prisiminkime, o tai juk minima ir EP rezoliucijoje, kad buvusio Lietuvos ministro pirmininko neskaidrios veiklos išaiškinimas, apie kurį objektyviai informavo ir kurį taip pat iš dalies vykdė LRT žurnalistai, yra politinio keršto LRT priežastis. Būtent tiriamoji žurnalistika, kuri yra ir visuomeninių transliuotojų veiklos sritis, suteikia demokratinės atskaitomybės galimybę – piliečių gebėjimą tikrinti valdžioje esančius asmenis nustatant korupcijos atvejus ir patraukiant už tai atsakomybėn.
Todėl EP paragino Europos Komisiją ir valstybes nares pripažinti tiriamąją žurnalistiką vienu iš pagrindinių demokratinio atsparumo komponentų ir užtikrinti, kad visuomeninė žiniasklaida būtų struktūriškai ir finansiškai pajėgi remti tiriamąją žurnalistiką, įskaitant ilgalaikius ir daug išteklių reikalaujančius tyrimus, ir kad žurnalistai būtų apsaugoti nuo bet kokios formos tiesioginio ar netiesioginio politinio spaudimo, bauginimo ar atsakomųjų priemonių, reaguojant į teisėtą jų profesinių pareigų vykdymą (EP rezoliucijos 3 punktas). EP taip pat pabrėžė, kad stiprūs, nepriklausomi visuomeniniai transliuotojai yra pagrindinė gynybos nuo priešiško kišimosi – hibridinio karo prieš ES siekiant sumažinti demokratinį atsparumą – priemonė (EP rezoliucijos 2 punktas). EP rezoliucijos 15 punkte primintas svarbus visuomeninių transliuotojų vaidmuo išsaugant žiniasklaidos pliuralizmą, o valstybės narės paragintos suteikti tinkamas finansines ir technines priemones, kad visuomeniniai transliuotojai galėtų vykdyti savo socialinę funkciją ir tarnauti viešajam interesui, taip pat garantuoti visuomeninių transliuotojų redakcinį nepriklausomumą, aiškiai apibrėžtomis reguliavimo sistemomis saugant juos nuo bet kokio vyriausybinio, politinio ar komercinio kišimosi, kartu užtikrinant visišką valdymo autonomiją ir nepriklausomumą.
Šiame kontekste EP pastebėjo, kad dėl nacionalinių visuomeninių transliuotojų silpnėjimo nukenčia žiniasklaidos laisvės standartai tuo metu, kai didėja dezinformacija, užsienio kišimasis ir politinė poliarizacija. EP rezoliucijos 14 punkte priminta, kad kitų valstybių narių ir viso pasaulio patirtis rodo, jog bandymai užvaldyti visuomeninę žiniasklaidą dažnai yra pirmasis platesnio masto demokratijos regreso, lemiančio žiniasklaidos laisvės, teismų nepriklausomumo ir rinkimų sąžiningumo mažėjimą, etapas. Kartu, beje, tai sudaro prielaidas autoritarizmui ir korupcijai be viešosios kontrolės.
Tame pat punkte EP su dideliu susirūpinimu pažymėjo bendrą tendenciją, kad visoje Europoje visuomeninė žiniasklaida ir visuomeniniai transliuotojai vis dažniau kenčia nuo politinių ir ideologinių išpuolių, šmeižto kampanijų, bauginimo ir bandymų pakenkti jų redakciniam nepriklausomumui ir pastoviam finansavimui, kuriuos vykdo kraštutinės dešinės veikėjai, siekiantys susilpninti nepriklausomą žurnalistiką ir demokratinę stabdžių ir atsvarų sistemą. Kaip tik Lietuva gali tapti dar vienu tokiu atveju, nes, kaip aprašyta ir rezoliucijoje, LRT politinį spaudimą daro valdančioji koalicija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka kraštutinių dešiniųjų populistinė partija.
Tad logiškai EP rezoliucijos 16 punkte pabrėžta, kad visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumo užtikrinimas yra bendra Europos atsakomybė ir esminė ES, kaip demokratija, teisine valstybe ir pagrindinėmis teisėmis grindžiamos bendruomenės, patikimumo sąlyga, o 17 punkte palankiai įvertintas Komisijos įsipareigojimas stiprinti žiniasklaidos atsparumą visoje ES.
Štai apie ką, o ne apie „namų skalbinius“, yra EP rezoliucija – apie būtinybę visos ES mastu stiprinti nepriklausomą žiniasklaidą, išskiriant ypatingą visuomeninių transliuotojų vaidmenį, ir tiriamąją žurnalistiką, kad būtų didinamas demokratinis atsparumas tarpusavyje susijusioms išorės hibridinėms ir vidaus dezinformacinėms bei korupcinėms grėsmėms. Tai akcentuojama per konkrečią Lietuvoje iškilusią problemą, kuri europiniame kontekste matoma kaip galinti susilpninti bendrą demokratinį atsparumą.
Tai – bene pirmas atvejis, kai EP mėgina reaguoti preventyviai, nelaukdamas, kol grėsmė Lietuvos nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui visiškai išsipildys. Tad yra didesnė tikimybė, jog to ir neįvyks. Tokia iš esmės turėtų būti veiksminga išankstinio įspėjimo apie grėsmes demokratiniam atsparumui sistema. Pagaliau galime kalbėti apie ES gebėjimą reaguoti laiku. Tačiau viso to nebūtų, jei ne Lietuvos pilietinė visuomenė ir žurnalistų bendruomenė.
Solidarumas su Lietuvos pilietine visuomene ir politinio spaudimo LRT pasmerkimas
Taigi antroji EP rezoliucijos nuostatų grupė – apie solidarumą su Lietuvos pilietine visuomene ir LRT patiriamo politinio spaudimo pasmerkimą.
EP rezoliucijoje išreikštas tvirtas įsitikinimas, jog Parlamentas privalo solidarizuotis su pilietine visuomene, ginančia demokratines vertybes, įskaitant saviraiškos, žiniasklaidos ir susirinkimų laisvę, bei imtis ryžtingų veiksmų, kai ES kyla sisteminė grėsmė demokratijai, teisinei valstybei ir žiniasklaidos laisvei. Kaip pažymima rezoliucijoje, atsižvelgta į LRT darbuotojų protestą prieš valdžios mėginimą užvaldyti LRT, taip pat į kilusią visuomenės susitelkimo bangą ginti žiniasklaidos laisvę ir demokratijos standartus – dešimčių tūkstančių piliečių protestus ir daugiau kaip 140 tūkst. parašų surinkusią viešą peticiją prieš teisėkūros iniciatyvas, kuriomis kėsinamasi į LRT nepriklausomumą.
Todėl natūralu, kad EP išreiškė visišką solidarumą su Lietuvos žurnalistais, LRT ir pilietinės visuomenės veikėjais, ginančiais žiniasklaidos laisvę, įskaitant LRT institucinį ir redakcinį nepriklausomumą (EP rezoliucijos 4 punktas), taip pat pasmerkė visus bandymus pakenkti LRT nepriklausomumui, įskaitant teisėkūros ir administracines priemones bei politinį spaudimą, kuriuo siekiama įgyti politinę kontrolę LRT atžvilgiu (EP rezoliucijos 5 punktas).
Taigi LRT nepriklausomumui kenkiančiu politiniu spaudimu, kuris griežtai pasmerktas EP, laikomos trejopo pobūdžio priemonės. Pirmiausia tai – teisėkūros iniciatyvos, kurių turinys vertas atskiro dėmesio. Antra, tai – administracinės priemonės, pavyzdžiui, EP rezoliucijoje minimi su auditu besidubliuojantys LRT patikrinimai, kitoms valstybės įstaigoms adresuoti prašymai tikrinti LRT veiklą. Trečia, tai – kitoks politinis spaudimas, pavyzdžiui, rezoliucijoje minimi pakartotiniai vieši išpuoliai prieš LRT vadovybę, kurių iš tikrųjų apstu iš visų valdančiosios koalicijos partijų atstovų, viešai klaidinantis LRT audito išvadų aiškinimas ir selektyvus jų naudojimas politiniame diskurse, taip pat LRT skirta politikų kritika dėl eterio laiko ir išteklių naudojimo žurnalistų protesto akcijoms ginant saviraiškos laisvę, įskaitant tylos minutes, skelbiamas eteryje. Mes gi prisimename, kad tokią kritiką, pamiršdamas konstitucinį cenzūros draudimą, reiškė šalies prezidentas. Tad EP neatsitiktinai pažymėjo, jog tokie pareiškimai gali prisidėti prie politinio spaudimo ir turėti atgrasomąjį poveikį redakciniam nepriklausomumui.
Kokios politinio spaudimo LRT priežastys? EP rezoliucijoje apie jas pastebima štai kas. Pirmiausia tai – po 2024 m. parlamento rinkimų Lietuvoje suformuota valdančioji koalicija, kurioje yra kraštutinių dešiniųjų populistinė partija „Nemuno aušra“, kurios lyderis atlieka svarbų vaidmenį valdančiojoje daugumoje ir aktyviai remia prieš LRT nukreiptą kampaniją. EP pažymi, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 25 d. nustatė, kad šios partijos lyderis padarė šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir sulaužė konstitucinę priesaiką antisemitiniais ir neapykantą kurstančiais pareiškimais, o šią išvadą vėliau patvirtino pirmosios instancijos teismas (turimas omenyje apkaltinamasis nuosprendis R. Žemaitaičiui). Pastebėta ir tai, kad nei valdančioji koalicija, nei partija „Nemuno aušra“ neatsiribojo nuo šių veiksmų.
Antra, susijusi, priežastis – politinis kerštas už nepriklausomą LRT veiklą. EP pažymi, kad valdančiajai koalicijai priklausantis Lietuvos ministras pirmininkas turėjo atsistatydinti 2025 m. liepos mėn. po tiriamosios žurnalistikos išvadų, įskaitant LRT pranešimus, kurios sukėlė didelį susirūpinimą dėl įtariamo jo dalyvavimo korupcinėje veikloje (nuo savęs galima pridėti, jog ši veikla turi labai ryškių pinigų plovimo ir neteisėto parturtėjimo požymių), ir kaip tik po to atsirado teisėkūros iniciatyvos, darančios poveikį LRT finansavimui ir valdymui, sukėlusios vidaus ir tarptautinį susirūpinimą dėl žiniasklaidos laisvės ir institucinio nepriklausomumo.
Kas čia neteisingo, ištraukto iš konteksto ir šališko? Juk visi suprantame, kad taip ir buvo. Ir neturėtų stebinti, kad EP kelia susirūpinimą antisemitinės politinės jėgos dalyvavimas Lietuvos valdančiojoje koalicijoje, dar ir griežiant pirmuoju smuiku žygyje prieš LRT. Kova su antisemitizmu, rasizmu ir ksenofobija yra vienas iš neabejotinų ES prioritetų, tad tokių, kaip Lietuvoje, valdančiųjų koalicijų formavimas niekada nebus šalių vidaus reikalas.
Objektyviai taip, kaip yra, EP rezoliucijoje atspindėtos valdančiosios daugumos iniciatyva Valstybės kontrolės atlikto išsamaus LRT veiklos audito už 2021-2024 m. laikotarpį išvados. Pažymėta, kad Valstybės kontrolė nustatė, jog LRT savo misiją atlieka labai gerai – didžioji dauguma LRT strateginių ir veiklos rezultatų rodiklių buvo pasiekti bent 90 proc., o LRT finansinių išteklių planavimas ir naudojimas buvo pagrįstas ir skaidrus. Tokia tad yra pagrindinė ir svarbiausioji LRT audito išvada, o ne tai, ką be jokio pagrindo mėgina apibendrinti valdančiosios koalicijos politikai ir prezidentas.
EP rezoliucijoje paminėta apie tai, kad reikia spręsti tik kai kuriuos aspektus, pavyzdžiui, susijusius su viešaisiais pirkimais ir darbuotojų įdarbinimo procedūromis, kad pateiktos rekomendacijos, kuriomis siekiama toliau tobulinti vidaus procesus. Tačiau, kaip pažymima EP rezoliucijoje, nebuvo rekomenduota jokių LRT finansavimo modelio, valdymo struktūros ar vadovybės pakeitimų ar prašyta kokio nors politinio ar institucinio įsikišimo šiuo klausimu. Taip konstatuota, kad valdančiųjų vykdomos teisėkūros iniciatyvos nėra pagrįstos LRT audito rezultatais.
Svarbiausia, kad EP pažymėjo, jog nei audito rekomendacijomis, nei jokiais kitais argumentais negalima pateisinti Lietuvos Konstitucijai ir Europos žiniasklaidos laisvės aktui prieštaraujančių teisėkūros priemonių. Kitaip tariant, kad ir ką besakytų manipuliuodami LRT audito išvadomis valdantieji, tai negali pateisinti nei skubos procedūros priimant LRT įstatymo pakeitimus, nei tų pakeitimų turinio, prieštaraujančio Konstitucijai ir ES teisei.
Teisinis teisėkūros proceso ir iniciatyvų įvertinimas
Atskiro dėmesio nusipelno trečioji EP rezoliucijos nuostatų grupė – apie teisinį LRT įstatymo pakeitimų proceso ir iniciatyvų įvertinimą. EP išreiškė savo tvirtą nuomonę dėl keturių teisinio vertinimo klausimų, atsižvelgdamas tiek į Lietuvos Konstituciją, ypač Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2019 m. gegužės 16 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimus, tiek į Europos žiniasklaidos laisvės aktą, ypač jo 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatomos privalomos skaidrių ir objektyvių visuomeninės žiniasklaidos paslaugų teikėjų vadovybės skyrimo ir atleidimo procedūrų apsaugos priemonės (kad bet koks atleidimas anksčiau laiko būtų išimtis, tinkamai pagrįstas, apie jį būtų iš anksto pranešta ir būtų galima atlikti jo teisminę peržiūrą), ir 5 straipsnio 3 dalį, kurioje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad „visuomeninių žiniasklaidos paslaugų teikėjų finansavimo procedūros būtų grindžiamos iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais“, suteikiant pakankamus, tvarius ir nuspėjamus finansinius išteklius, atitinkančius jų su viešosiomis paslaugomis susijusių įgaliojimų vykdymą ir užtikrinant jų redakcinį nepriklausomumą.
Pirmasis klausimas, kuriuo savo nuomonę pareiškė EP, – teisėkūros procedūrų skuba svarstant ir priimant LRT įstatymo pakeitimus. EP pažymėjo, kad reformos, darančios poveikį visuomeniniams žiniasklaidos paslaugų teikėjams, turėtų būti vykdomos skaidriai ir įtraukiai, konsultuojantis su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant žurnalistus, pilietinę visuomenę ir žiniasklaidos ekspertus. EP taip pat pažymėjo, jog su LRT susijusios teisėkūros iniciatyvos buvo pateiktos ir svarstomos taikant paspartintas procedūras, nesant objektyviai pagrįstų išskirtinių aplinkybių, taip sumenkinant skaidrumą, įtraukumą ir prasmingą suinteresuotųjų subjektų ir pilietinės visuomenės dalyvavimą, ir nesilaikant ES ir konstitucinių atsakingo valdymo standartų. Pastebėta, kad nepaisoma Europos Tarybos, Europos transliuotojų sąjungos, tarptautinių žurnalistų organizacijų, Seimo Teisės departamento, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovo žiniasklaidos laisvės klausimais įspėjimų, kad gali būti gerokai padidinamas LRT pažeidžiamumas politiniam spaudimui, taip pat Lietuvos Specialiųjų tyrimų tarnybos nustatytos su korupcija susijusios rizikos.
Beje, tokia paspartintos procedūros kritika tinka ir apibūdinant LRT įstatymo pakeitimų dėl LRT finansavimo įšaldymo ir mažinimo priėmimo procesą, nors jam formaliai nebuvo taikoma skubos tvarka. EP rezoliucijoje pažymėta, kad šie pakeitimai buvo pateikti prieš pat juos priimant ir buvo priimti naujų finansinių metų išvakarėse tinkamai jų neapsvarsčius, o tai kelia didelį žiniasklaidos laisve suinteresuotų subjektų susirūpinimą dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės vacatio legis principo (reikalavimo suteikti protingą laiką teisės subjektams pasirengti teisinio reguliavimo pokyčiams) laikymosi.
Taigi EP padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad paspartintų teisėkūros procedūrų taikymas LRT įstatymo pakeitimams priimti neturi objektyvaus ir konstituciškai pagrįsto pagrindo, jas taikant neužtikrinamas skaidrumas, įtraukumas ir prasmingas pagrindinių suinteresuotųjų subjektų bei pilietinės visuomenės dalyvavimas, taip pat nesilaikoma skaidrios, atskaitingos, įtraukios ir demokratinės teisėkūros procedūros reikalavimų, neatsiejamų nuo teisinės valstybės principo ir Europos teisėkūros proceso geriausios praktikos (EP rezoliucijos 9 punktas). Konkretizuojant galima pastebėti, kad tokių procedūrų taikymas neatitinka, pavyzdžiui, konstitucinių demokratinės teisėkūros reikalavimų, kaip jie atskleisti Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarime, be kita ko, kad skubos tvarka būtų taikoma tik ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Ne ką geriau EP įvertino dabar vykstantį procesą, kai paspartinta procedūra buvo pristabdyta (beje, tikrai ne dėl geros valdančiųjų valios) ir sudaryta parlamentinė darbo grupė LRT valdymo modeliui peržiūrėti. EP iš esmės konstatavo, kad procesas lieka neįtraukus ir nedemokratinis, nes Žurnalistų profesionalų asociacija ir LRT žurnalistų iniciatyvinė grupė atsisakė dalyvauti šios grupės veikloje, pagrįsdamos savo atsisakymą, be kita ko, dialogo stoka ir atrankiniais kvietimais, o toks procesas kelia riziką, kad politinis kišimas bus legitimizuotas prisidengiant konsultacijomis ir sudarant sąlygas pakartotiniams bandymams netiesiogiai taikyti cenzūrą ir susilpninti redakcinio nepriklausomumo apsaugos priemones. Savaime iškalbinga yra tai, kad LRT atstovų nėra darbo grupėje, o tai be jokios abejonės rodo nedemokratinį vykstančio proceso pobūdį.
Antrasis klausimas – Seimo 2025 m. lapkričio 27 d. priimtų LRT įstatymo pakeitimų dėl LRT finansavimo įvertinimas. EP pažymėjo, kad šiais pakeitimais įšaldomas 2026–2028 m. LRT biudžetas 2025 m. lygmeniu (79,6 mln. EUR) ir sumažinama būsima mokestinių pajamų dalis, todėl struktūriškai ir ilgam laikui sumažinamas LRT skirtas viešasis finansavimas.
Daug kam Lietuvoje galinti atrodyti įspūdinga nėra tokia jau įspūdinga. Kaip pažymėta EP rezoliucijoje, anot Europos Tarybos Žurnalistų saugumo platformos, Lietuvos visuomeninei žiniasklaidai skiriamas BVP grindžiamas finansavimas yra vienas iš mažiausių ES, o LRT įspėjo, kad ilgalaikiai finansiniai apribojimai trukdytų vykdyti įstatymu nustatytą vaidmenį kaip pagrindiniam šalies informacijos šaltiniui krizės ir ekstremaliųjų situacijų atveju, įskaitant gebėjimą užtikrinti nepertraukiamą transliavimą nacionalinių ekstremalių situacijų metu.
Aišku, EP nerado jokių objektyvių priežasčių LRT finansavimui įšaldyti ir mažinti. Tai, ką dabar aiškina valdantieji apie kitus finansavimo prioritetus, yra politinės diskrecijos, o ne objektyviais ekonominiais kriterijais grįstas sprendimas. Be to, EP mato, kad tikroji priežastis yra politinis spaudimas LRT dėl transliuojamo turinio, kurį patvirtinančių valdančiųjų pareiškimų yra apstu.
Taigi EP padarė išvadą, kad LRT finansavimo įšaldymas ir sumažinimas nesant objektyvios ekonominės būtinybės gali būti prilyginamas politiniam spaudimui, nesuderinamam su konstitucinėmis garantijomis ir Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnio 3 dalimi (EP rezoliucijos 6 punktas). Tiek pagal konstitucinius reikalavimus, atskleistus Lietuvos Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime, tiek pagal nurodytą Europos žiniasklaidos laisvės akto nuostatą LRT finansavimas turi būti pakankamas, tvarus ir nuspėjamas, grindžiamas iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais, kad nebūtų pažeistas LRT nepriklausomumas. Todėl, suprantama, LRT finansavimas negali būti priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos kasmet keisti valstybės biudžeto išlaidų prioritetus.
Trečiasis klausimas – LRT įstatymo pakeitimo projektai, kuriais siekiama supaprastinti LRT vadovo atleidimo tvarką. EP pažymėjo, kad šiais projektais siūloma anksčiau laiko atleidžiant LRT generalinį direktorių kvalifikuotą LRT tarybos narių balsų daugumą pakeisti paprasta balsų dauguma, panaikinti pagrįstumo viešuoju interesu reikalavimą ir įvesti slaptą balsavimą LRT taryboje.
EP padarė išvadą, kad tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas savavališkam politiniam kišimuisi ir yra nesuderinami tiek su konstitucinėmis garantijomis, tiek su ES standartais dėl visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumo, įskaitant Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnio 2 dalį (EP rezoliucijos 7 punktas). Akivaizdu, kad siūlomais pakeitimais siekiama mažinti LRT vadovo apsaugos nuo savavališko atleidimo iš pareigų lygį, todėl tai nedera su Konstitucijos garantuotu LRT instituciniu nepriklausomumu, taip pat su nurodyta Europos žiniasklaidos laisvės akto nuostata, pagal kurią LRT vadovo atleidimas nesibaigus kadencijai turi būti tinkamai pagrįstas išimtinis atvejis.
Beje, EP mato ir tai, kad didžiausią įtaką LRT tarybai turi politikai – du trečdalius narių (8 iš 12) skiria prezidentas ir Seimas (kiekvienas po keturis). Tai irgi turi reikšmės, kodėl LRT vadovo nepriklausomumo garantijos mažinimas nelaikomas pagrįstu.
Galiausiai ketvirtas klausimas yra personifikuotas LRT įstatymo pakeitimo projektų dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo pobūdis. Valdantieji yra daugiau nei pakankamai prisišnekėję, kad jų tikslas – kuo greičiau atleisti dabartinę LRT vadovę, o po to bus galima vėl suderinti LRT įstatymą su konstituciniais ir ES teisės reikalavimais. Būtent tai pastebėta EP rezoliucijoje: „atrodo, jog siūlomi pakeitimai yra nukreipti prieš dabartinę LRT generalinę direktorę, kaip matyti iš teisėkūros proceso metu padarytų viešų pareiškimų, kuriuose reiškiamas nepasitenkinimas jos darbo rezultatais ir aiškiai nurodomas ketinimas atleisti ją iš pareigų“. Tad EP labai aiškiai pabrėžė, jog teisės aktai, skirti konkrečiam asmeniui (teisės aktai ad personam), yra nesuderinami su teisinės valstybės principais, įskaitant teisinį tikrumą, teisės visuotinumą ir savavališko naudojimosi valdžios įgaliojimais draudimą.
Taigi, darydamas išvadą, EP griežtai pasmerkė bet kokios formos teisės aktus ad personam ir priminė, kad įstatymai, nukreipti prieš konkrečius asmenis dėl to, kad jie nepriklausomai vykdo savo profesinę veiklą, yra nesuderinami su pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principais (EP rezoliucijos 8 punktas).
Valdantieji neturi iš esmės jokių svarių teisinių kontrargumentų EP pateiktam teisiniam vertinimui visais keturiais klausimais. Tai leidžia tikėtis galimo panašaus, tik jau įpareigojančio, Europos Komisijos vertinimo. Be abejo, ji bus susipažinusi su EP rezoliucija. Kaip bendras politinis ir teisinis kontekstas EP rezoliucija gali atsispindėti ET patariamosios ekspertinės institucijos – Europos Komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) išvadose vertinant LRT finansavimą įšaldantį ir mažinantį įstatymą, taip pat LRT įstatymo pakeitimo projektus dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo.
Konkretūs EP siūlymai situacijai ištaisyti
EP rezoliucija yra labai konstruktyvi, nes joje suformuluoti konkretūs siūlymai, kaip Seimas galėtų grįžti į Konstitucija ir ES teise grindžiamą teisėkūros kelią.
Taigi, visų pirma, EP primygtinai ragina Seimą atmesti numatomus pakeitimus, be kita ko, balsų skaičiaus, reikalingo atleisti LRT generalinį direktorių, sumažinimą, reikalavimo, kad atleidimas būtų grindžiamas objektyviu viešuoju interesu, panaikinimą ir slapto balsavimo įvedimą, taip pat užtikrinti, kad bet kokie teisės aktų pakeitimai, jei toks poreikis atsirastų, būtų priimami tik po to, kai Venecijos komisija pateiks savo nuomonę, ir laikytis Europos žiniasklaidos laivės akto bei Venecijos komisijos ir ESBO atstovo žiniasklaidos laisvės klausimais rekomendacijų (EP rezoliucijos 10 punktas).
Antra, kiek tai susiję su LRT valdysena, EP rezoliucijos 11 punkte siūloma ne keisti LRT vadovo skyrimo ir atleidimo tvarką, o ragina kuo labiau sumažinti politinę įtaką formuojant LRT tarybą, be kita ko, mažinant politinių organų (Seimo ir prezidento) skiriamų vietų skaičių ir nustatant tinkamus profesinius reikalavimus tarybos nariams (beje, jais dabar galima skirti bet kurį aukštąjį išsilavinimą ir bet kokio darbo 5 metų patirtį turinčius asmenis).
Trečia, tame pačiame EP rezoliucijos 11 punkte siūloma grąžinti Konstituciją ir Europos žiniasklaidos aktą atitinkantį LRT finansavimo modelį: Seimas ir Vyriausybė paraginti nepriimti teisėkūros priemonių ir biudžeto sistemų ir panaikinti jau priimtąsias, kuriomis kenkiama LRT nepriklausomumui, visų pirma tas, kuriomis pažeidžiamas Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnis, kiek tai susiję su pareiga užtikrinti stabilų visuomeninio transliuotojo finansavimą, ir užtikrinti pastovų, nuspėjamą ir tinkamą jo finansavimą.
Ketvirta, siūloma demokratizuoti teisėkūros procesą: Lietuvos valdžios institucijos raginamos stiprinti plataus masto ir skaidrias konsultacijas su pilietine visuomene, žiniasklaidos specialistais ir Europos institucijomis dėl visuomeninės žiniasklaidos valdymo ir tinkamo finansavimo, dėl visų būsimų teisės aktų pakeitimų viešai konsultuotis, įskaitant su Lietuvos ir užsienio žurnalistais, žiniasklaidos laisvės organizacijomis ir LRT vadovybe (EP rezoliucijos 13 punktas).
Galiausiai EP prašo Europos Komisijos stebėti visus pokyčius, susijusius su žiniasklaidos laisve ir visuomeninės žiniasklaidos nepriklausomumu Lietuvoje, įvertinti, ar priimti ir numatomi pakeitimai atitinka Europos žiniasklaidos laisvės aktą ir teisinės valstybės principą, atitinkamai informuoti Lietuvos valdžios institucijas ir, jei reikalavimų nesilaikoma, naudoti visas priemones, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūras ir ES teisinės valstybės priemonių rinkinį (EP rezoliucijos 12 punktas).
Komisija yra atsakinga už vienodą ir veiksmingą ES teisės įgyvendinimą visose valstybėse narėse. Pastebėjusi ES teisės galimus pažeidimus, ji gali pradėti jų tyrimo procedūrą, galinčią baigtis ES Teisingumo Teisme. Komisija taip pat gali pristabdyti tam tikrų projektų finansavimą, jei valstybė narė nepaiso teisės viršenybės, įskaitant žiniasklaidos laisvę, reikalavimų. Suprantama, viso to neprireiks, jeigu valdantieji ir jų kontroliuojamas Seimas pradės laikytis ES teisės.
Tuo tarpu EP taip pat toliau stebės situaciją ir Lietuvos pažangą įgyvendinant EP rezoliuciją. Jeigu pažangos nebus ir situacija blogės, galimo LRT užvaldymo ir su juo susijusios grėsmės demokratijai klausimas sugrįš į EP darbotvarkę. Tikėtina, jis nepranyks iš kai kurių EP komitetų regos lauko. Taip ir turi veikti visų, įskaitant Lietuvos, ES piliečių tikroji atstovybė.