Dainius Žalimas. Ar turime „dantis“ stabdyti Rusijos agresiją?

Lietuva pastaraisiais metais įrodė, kad ekonomika gali augti ir be naujų mokesčių. Augome ir kilome tiek pandemijos, tiek Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu. Statistika iškalbingai paneigia mitus, kaip Lietuvos ekonomika „kenčia“ nuo valstybėms agresorėms taikomų tarptautinių sankcijų režimo. Artimiausius metus Lietuvos ekonomikai numatomas beveik 3 proc. metinis augimas – dukart spartesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. 

Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sukurta per 100 tūkst. darbo vietų, biudžeto pajamos išaugo 5 mlrd. eurų (sic!), o startuolių vertės augimas buvo vienas sparčiausių visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Tai – tikrai ne mokesčių politikos ir dažnai net ne išmintingos Vyriausybės politikos, o darbščių Lietuvos žmonių ir verslų nuopelnas. Tokiomis sąlygomis derėtų gerai įvertinti visas galimas pasekmes prieš kišant nagus prie puikiai, tegu, atrodytų, ir savaime veikiančio ekonomikos mechanizmo.

Deja, Finansų ministerijos Seimui pateiktas mokesčių reformos paketas gali sugriauti Lietuvos augimo potencialą ir, nors prisidengia kilniu tikslu surinkti papildomų lėšų gynybai, tačiau realybėje sumažins valstybės ekonomikos potencialą, tuo pačiu ir surenkamas lėšas biudžete, kurių taip reikia veiksmingai atgrasyti priešą. Gali būti, kad gynybai beveik nieko, lyginant su tuo, kiek reikia, ir neteks. Kodėl?

Reforma be strategijos: mokesčiai, mažinantys augimo potencialą

Socialdemokratų siūlomi mokestiniai pakeitimai orientuoti į trumpalaikį rezultatą – jie siekia greitai, buhalteriškai užpildyti biudžeto spragas, visiškai nesvarstant, su kokiomis struktūrinėmis problemomis Lietuva susidurs ilguoju laikotarpiu. Pamirštama, kad mokestinė sistema gali būti ne tik lėšų surinkimo įrankis, bet ir svarbus veiksnys, padedantis spręsti ilgalaikius iššūkius – arba, priešingai, juos gilinti.

Teisybės dėlei reiktų pažymėti, jog buhalterinis mąstymas strateginiais klausimais nėra vien tik šios Vyriausybės bruožas: žvelgiant į buvusiąją, tokį mąstymą jau galima vadinti chronine liga.

Finansų ministerija nepaiso esminio konteksto: pasaulis sparčiai keičiasi, o tradiciniai ekonominės sėkmės receptai praranda veiksmingumą. Dauguma „žemiausiai kabančių“ ekonominės politikos vaisių jau yra nuskinti – tolesnė pažanga reikalauja žymiai daugiau pastangų, strateginio mąstymo ir sisteminių sprendimų.

Jungtinių Valstijų dominuotas pasaulis traukiasi (nors dažnai atrodo, kad tai vyksta visų pirma pačios JAV prezidento administracijos iniciatyva), o jo vietoje ryškėja kelių globalių centrų konkurencija. Net tarp tradiciškai artimų valstybių daugėja savanaudiškumo, protekcionizmo ir geopolitinės įtampos ženklų. Valstybės siekia ne tik išsaugoti savo pozicijas globalioje ekonomikoje, bet ir dar agresyviau kovoti dėl galimybės tapti inovacijų, investicijų ir talentų traukos centrais. Tokiomis aplinkybėmis strateginė valstybės lyderystė – gebėjimas greitai reaguoti ir ne tik drąsiai pasinaudoti atsiveriančiais ekonomikos prieaugio langais, bet ir jų neužverti – taps esmine konkurencinio pranašumo prieš kitus sąlyga.

Lietuvai, kaip ir didžiajai daliai išsivysčiusio pasaulio, visa tai kelia iššūkį ir dėl pamažu senėjančios visuomenės. Didesnis vyresnio amžiaus žmonių ir mažėjantis dirbančiųjų skaičius reiškia, kad viešųjų paslaugų bei joms reikalingo finansavimo poreikis tik augs. Mažėjant Europos Sąjungos paramai ir neaugant ekonomikos produktyvumui, vien didindami mokesčius šios problemos neišspręsime – net ir padidinus tarifus, biudžeto galimybės liks ribotos patenkinti tiek valstybės socialinius, tiek saugumo poreikius.

Jei tikrai norime adekvačiai finansuoti gynybą, pasirengti senėjančios visuomenės iššūkiams ir užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas, tada mums reikia ne didesnių mokesčių, o produktyvesnės ekonomikos. Todėl vienintelis ilgalaikis kelias į didesnes biudžeto pajamas yra aukštos pridėtinės vertės ekonomikos stiprinimas. Lietuvoje tik apie 5 proc. darbuotojų dirba aukštųjų technologijų sektoriuose, o verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas yra bent kelis kartus mažesnės nei ES vidurkis. Kol neinvestuosime daugiau į mokslą, technologijas ir talentus, jokios mokestinės pertvarkos neišspręs demografinių ar gynybos finansavimo problemų.

Tuo tarpu Finansų ministerijos pateiktas mokestinės reformos paketas nepagrįstai nukreiptas prieš miestus ir prieš viduriniąją klasę, kuri šiuo metu yra pagrindinis šalies ekonominio stuburo formuotojas. Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) progresiniai tarifai, visuotinis nekilnojamojo turto (NT) mokestis, nauji mokesčiai draudimo sutartims ne tik neskatins kurti, bet tiesiogiai demotyvuos dirbti ir investuoti Lietuvoje. O svarbiausia – kirs tolesnio tvaraus ekonomikos augimo perspektyvas.

Ką baudžia mokesčių reforma?

Valdančiųjų noras padidinti mokesčių sistemos progresyvumą suprantamas, tačiau jis turi būti palankus gaunantiems mažesnes pajamas, o ne baudžiantis daugiau gebančius, besistengiančius ir todėl daugiau uždirbančius. O tai, beje, Lietuvoje jau egzistuoja neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) formulės taikymo ribose.

Tarptautinių organizacijų vertinimu, būtent pajamų mokesčio didinimas yra vienas iš žalingiausių ekonomikos augimui sprendimų; be to, daugiau uždirbančiųjų papildomas apmokestinimas ne tik nepadės surinkti reikšmingos sumos į biudžetą (nes tokių žmonių dar nėra daug – jų sluoksnis tik formuojasi), bet ir turės neigiamų pasekmių valstybės konkurencingumo politikai, mažins paskatas investuoti į naujų verslų kūrimą, aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimą, aukštos pridėtinės vertės verslų išlaikymą, Lietuvos darbo našumo augimą, o ilguoju laikotarpiu – ir visų darbuotojų atlyginimų augimą.

Finansų ministerijos siūlomas naujas nekilnojamojo turto mokesčio modelis yra socialiai neteisingas ir analogiškai žalingas miestų gyventojams ir besiformuojančiai viduriniajai klasei.

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuva išsiskiria nuosavo būsto rodikliais – apie 90 proc. šalies gyventojų turi nuosavą būstą (ES vidurkis – apie 70 proc.), o net 60 proc. gyvena daugiabučiuose (ES – 46 proc.). Kadangi didesnė dalis naujo būsto Lietuvoje įsigyjama su paskolomis, vadinasi, žmonės faktiškai mokės mokestį už turtą, kuris jiems dar net pilnai nepriklauso. O dažniau perskaičiuojant NT mokestines vertes, sparčiau augs ir viduriniosios klasės būsto apmokestinamoji vertė, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, kur rinka aktyvi, o kainų kilimas spartus.

Nestebina nei tai, kad pirmasis NT mokesčio projekto variantas Seime buvo atmestas dar pateikimo stadijoje, nei tai, kad jo iniciatoriai dabar nori visą naštą už tarifų dydį perkelti savivaldai. Juk artėjant savivaldos rinkimams savivaldybės rungtyniaus kuo mažesniais tarifais ir nedrįs jų kelti. Dėl to NT mokestis jau dabar gali būti drąsiai laidojamas kaip neturintis jokios finansinės prasmės ir galimybių sutelkti daugiau lėšų gynybai, tačiau jis tikrai taps papildoma našta siekiantiems nuosavo būsto.

Ne mažiau keistai atrodo ir Finansų ministerijos siūlymas dar kartą papildomai didinti pelno mokestį 1 proc., – vos po to, kai jis jau buvo padidintas ankstesnės valdžios iniciatyva. Juk pirmasis padidinimas įvyko verslo bendruomenės siūlymu, būtent siekiant prisidėti prie gynybos finansavimo. Todėl dabar siūlomas antrasis padidinimas ne tik kelia pagrįstų abejonių dėl valdžios nuoseklumo, bet ir siunčia neigiamą signalą tiek užsienio investuotojams, tiek Lietuvos verslo kūrėjams.

Tokie sprendimai rodo ne kryptingą ekonominę politiką, o blaškymąsi ir trumpalaikį mąstymą. Jie siunčia žinią, kad, kilus poreikiui lopyti biudžeto spragas, pirmiausia bus kreipiamasi į tuos, kurie kuria, investuoja ir prisiima riziką. Dar blogiau – tai demonstruoja, kad net ir anksčiau duoti pažadai verslui gali būti lengvai sulaužyti vos pasikeitus politinei konjunktūrai. Kartu tai pakerta kuriančių piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir teise, taigi nieko gero nežada ateičiai.

Brandos ir atsakomybės stoka

Viena dažniausiai išreiškiamų verslo ir dirbančių žmonių pastabų – jiems ypač svarbus valstybės politikos prognozuojamumas ir aiškios, stabilios taisyklės. Tai, kas teisėje vadinama teisiniu tikrumu ir teisėtų lūkesčių apsauga. Tiek investuotojai, tiek verslininkai nuolat pabrėžia, kad neaiškumas dėl mokesčių politikos kelia daugiausia nerimo. Per pastaruosius ketverius metus Seime buvo priimta beveik 60 mokestinių pakeitimų (dauguma smulkūs), o dar daugiau nei 450 pasiūlymų buvo svarstyti. Deja, siūloma mokestinė reforma žengia ta pačia kryptimi.

Lietuva jau gerus trejus metus gyvena nuolatinės vis neįvykstančios mokestinės revoliucijos režimu. Lygiai tas pats ir dabar – viešumoje nuolat svarstomi skirtingi būsimų mokesčių variantai, nėra aiškaus įsivaizdavimo, dėl ko Seimas galiausiai sutars, jei išvis tokį sutarimą sugebės pasiekti. Tai gilina sisteminį valstybės politikos neapibrėžtumą ir stumia šalies konkurencingumą žemyn. Verslininkai nori ir turi varžytis dėl geriausio produkto vartotojui, o ne dėl to, kas geriau prisitaikys prie besikeičiančių ir neprognozuojamų politikų bei biurokratų sprendimų.

Galiausiai ši mokesčių pertvarka siekia mokestinę sistemą padaryti dar sudėtingesnę – ir tai gal net didesnis jos trūkumas nei augantys tarifai. Mokesčiai turi būti aiškūs, suprantami, lengvai apskaičiuojami ir deklaruojami. Žmonės neturėtų spėlioti, ką, kada ir kaip jie turi deklaruoti – valstybės pareiga aiškiai tai parodyti, o ne apauginti kiekvieną įstatymą dar įvairiausiais, nebūtinai teisingais, išaiškinimais.

Pavyzdžiui, siūlymas visas pajamas sumuoti į vieną apmokestinamąją bazę, nuo kurios būtų skaičiuojamas GPM, skamba iš pirmo žvilgsnio logiškai, bet praktiškai sukels daugybę nesusipratimų. Žmonėms taps sudėtinga įvertinti savo mokestinę situaciją, ypač jei pajamos gaunamos ne tik iš skirtingų šaltinių, bet ir parduodant turtą. Stebėsime vis daugiau painių, o kartais ir absurdiškai komiškų situacijų.

Pasikartosiu, visa tai ne stiprina valstybę, o kerta pasitikėjimą ja. Kai žmonės nebesupranta sistemos logikos, kai jie nuolat bijo suklysti – silpnėja ir mokestinė moralė. Tai yra ilgalaikė žala, kurios nekompensuos joks trumpalaikis biudžeto padidinimas.

Iš ko finansuoti gynybą?

Rusija nepuls Lietuvos tada, kai mes būsime tam pasiruošę – nei 2027-aisiais, nei 2030-aisiais. Ne tada, kai šalyje jau bus visiškai įsikūrusi Vokietijos brigada, sukauptos priešpėstinių minų atsargos ar visiškai suformuota nacionalinė divizija. Priešas smogs tada, kai mūsų pažeidžiamumas, jų akimis, bus didžiausias – kai mūsų gebėjimai gintis bus akivaizdžiai silpnesni nei jų puolimo potencialas.

Reikia pripažinti: idealaus pasiruošimo kariniam konfliktui niekada nebus. Net pažangiausios technologijos ar moderniausios gynybos doktrinos greitai pasens. Tačiau būtent dabar esame viename iš pažeidžiamiausių savo taškų – Vokietijos brigada dar tik pradeda kurtis, patirtys iš Ukrainos taip pat tik pradedamos įsisavinti, minų ir bepiločių sistemų atsargos – niekingai mažos, akivaizdus ir tradicinės karinės technikos trūkumas.

Todėl gynybos finansavimas turi būti nukreiptas ne tik į ilgalaikes strategijas, bet ir į tai, kas būtina čia ir dabar. Privalome reaguoti į neatidėliotinus poreikius ir tuo pat metu vengti trumparegiškų, populistinių sprendimų, kurie, siekiant greitos naudos, gali pakenkti ekonomikos augimui, mažinti investicinį pasitikėjimą ir kelti grėsmę ilgalaikiam biudžeto tvarumui. Koks galėtų būti šis balansas?

1. Atsižvelgti į dramblį kambaryje – pridėtinės vertės mokestį (PVM)

PVM sudaro apie 40 proc. visų valstybės biudžeto pajamų, kartu tai vienas iš efektyviausių ir greičiausiai surenkamų mokesčių, kuris galėtų būti panaudotas tiesiogiai svarbiausiems gynybos projektams finansuoti.

Nors dažnai teigiama, kad PVM didinimas labiausiai paveiktų mažesnes pajamas gaunančius gyventojus, nedidelis – 1–2 proc. – tarifo padidinimas dažniausiai reikštų tik kelių centų ar kelių dešimčių centų kasdienio vartojimo prekių kainų padidėjimą. Toks pokytis vargu ar ženkliai pakeistų daugumos žmonių vartojimo įpročius, tačiau galėtų padidinti valstybės biudžetą 600-700 mln. eurų.

Be to, skirtingai nei darbo ar kapitalo apmokestinimas, PVM didinimas neskatintų kvalifikuotos darbo jėgos ar investicijų pasitraukimo. Priešingai – gerėjant investiciniam klimatui, didėtų ir pajamos, ir vartojimas, o kartu – ir PVM surinkimas.

2. Atsakingai skolintis

Lietuva turi vieną mažiausių valdžios skolų Europos Sąjungoje – ji beveik dvigubai mažesnė nei ES vidurkis. Atsižvelgiant į Europos Komisijos 150 mlrd. eurų vertės iniciatyvą „ReArm Europe“, suteikiančią papildomas fiskalines galimybes gynybos finansavimui, būtina išnaudoti šį istoriškai palankų momentą.

Skolinimasis svarbiausiems krašto apsaugos poreikiams turi būti ne grėsmė, o strateginis sprendimas – ypač jei lėšos nukreipiamos ten, kur jos iš tikrųjų padidina mūsų saugumą.

3. Pritraukti, o ne išbaidyti verslus ir talentus

Siūlyti jiems patrauklias schemas, kaip tai daro kitos šalys, įskaitant JAV. Užsienio kapitalas (suprantama, iš suderinamų su vakarietiška geopolitine orientacija šalių) ne tik stiprina šalies finansinį atsparumą ir didina nacionalinį saugumą, bet ir atveria prieigą prie pažangių technologijų bei gamybos žinių, kurias gali perimti mūsų specialistai.

Vis dėlto, kitaip nei didelės valstybės, Lietuva negali konkuruoti nei rinkos dydžiu, nei valstybės subsidijų apimtimi. Be to, geopolitinės aplinkybės neutralizavo mūsų buvusius logistikos pranašumus gabenant prekes iš (į) Rytų šalių. Dėl to mūsų sėkmę lems ne kiekybiniai rodikliai, o kokybė: valstybės mechanizmo lankstumas, sprendimų nuspėjamumas, aktyvi ekonominė diplomatija ir stipri vietinių talentų bazė. Tai – kertiniai veiksniai, siekiant pritraukti Vakarų investuotojus ir paskatinti vietos verslą augti.

4. Investuoti į produktyvumą – ypač srityse, kurios generuoja didelę pridėtinę vertę: aukštosios technologijos, gyvybės mokslai, pažangioji pramonė.

Įsitvirtinti jau susiformavusiose pasaulinėse rinkose sudėtinga, nes konkurenciniai barjerai ten itin aukšti. Tačiau mažų šalių sėkmės pavyzdžiai rodo, kad proveržį galima pasiekti nukreipiant investicijas į naujas, dar tik bręstančias sritis – nuo žaliųjų technologijų iki gynybos inovacijų, nuo sveikatos ir IRT sektorių iki puslaidininkių ar kosmoso sprendimų.

Tam būtina nuosekliai stiprinti inovacijų ekosistemą, kurti glaudesnį ryšį tarp mokslo ir verslo, pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus bei užtikrinti jiems reikalingą nuolatinį ir verslo logika grįstą finansavimą. Šiandien egzistuojantys finansavimo modeliai dažnai yra pernelyg fragmentiški, priklausomi nuo pavienių kvietimų, ir retai atitinka tikruosius įmonių poreikius. Tai būtina keisti, jei norime tapti konkurencingi ateities ekonomikos architektūroje.

5. Efektyvinti viešąjį sektorių

Lietuva turi pranašumą prieš dideles valstybes: mūsų mažesnė administracinė struktūra leidžia greičiau pasiekti rezultatų ir mažiau strigti skirtingų pakopų biurokratiniuose sluoksniuose. Visgi viešojo sektoriaus kokybę Lietuvoje kol kas dar riboja giliai įsišaknijusi orientacija į taisykles ir procesus, bet ne į rezultatus. Baimė suklysti dažnai nugali iniciatyvą, o tai verčia dirbti saugiai (pirmiausia asmeninės karjeros prasme), bet neambicingai.

Tuo tarpu Vyriausybė, užuot iš esmės peržiūrėjusi valstybės disponuojamą turtą jo panaudojimo funkcijų požiūriu, skaitmenizuodama paslaugas, kūrusi šiuolaikiškesnes paskatas tarnautojams pasiekti realių rezultatų darbe, nori didinti biurokratiją steigdama dar vieną – Regionų – ministeriją. Nors galėtume užsibrėžti ambicingą tikslą – per kelerius metus sumažinti bent ketvirtadaliu valstybės valdymo išlaidas (aišku, reorganizuojant ar naikinant nereikalingas ar pernelyg dideles institucijas) pirmiausia nukreipiant šias lėšas gynybai. Iš asmeninės patirties galiu patikinti, jog administravimo kokybė tikrai nesumažės. Gal greičiau atvirkščiai.

Užsklandai

Mokestinė sistema turi būti keičiama kuo rečiau ir jos architektūra turi padėti pagrindus ilgalaikiam valstybės ekonominiam augimui. Tik stiprindami ekonomikos produktyvumą, investuodami į švietimą, efektyvindami viešąjį sektorių, galėsime iš tikrųjų išspręsti kompleksišką 21 a. problemų spektrą – nuo saugumo iki demografinių iššūkių.

Deja, siūloma mokesčių reforma eina priešinga kryptimi. Ji ne tik nesiekia ilgalaikių tikslų, bet ir yra itin trumparegiška. Tačiau pasaulinėje konkurencijoje išliks ne tie, kurie reaguoja impulsyviai, o tie, kurie geba kurti strategiją dešimtmečiams į priekį.

Veikianti demokratija (Democracy in Action) – tokiu užrašu pasitinka Europos Parlamento pastatas Briuselyje ar Strasbūre. Jeigu reikėtų iliustruoti praktiniu pavyzdžiu, kaip veikianti demokratija atrodo Lietuvoje, naujausias ir ryškiausias neabejotinai būtų partnerystės įvedimas Konstitucinio Teismo nutarimu praėjusią savaitę. Taip, deja, užrašą apie veikiančią demokratiją šiandien reikėtų kabinti ne prie Lietuvos parlamento, kuris atrodo nepajėgus deramai atstovauti visoms šalies visuomenės grupėms ir kuris marinavo partnerystės klausimą ne vien tik paskutinius penkerius, bet ištisus 24 metus.

Kaip čia yra, paklaustumėte, kad šiuo atveju veikiančią demokratiją simbolizuoja ne žmonių politinė atstovybė – parlamentas, o teisminė valdžia. Demokratija juk, sakytumėme, yra „liaudies (tautos) valdžia“. Kai kas demokratijos sampratą apskritai suredukuotų iki daugumos valdymo, t. y. sprendimų priėmimo daugumos valia. Tačiau iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta.

Demokratija turi daugiau veidų. Pliuralistinėje demokratijoje daugumos valdymas derinamas su teisėtais mažumos interesais. Konstitucinė demokratija suponuoja visų paklusimą bendroms taisyklėms, kurios, be kita ko, užtikrina tarpusavio pagarba grįstą daugumos ir mažumos interesų balansą. Ji susijusi su konstitucijos kaip antimažoritarinio akto samprata, pagal kurią konstitucija, be kita ko, saugo kiekvieno žmogaus orumą ir neliečiamą jo asmeninio bei šeiminio gyvenimo erdvę.

Konstitucinė demokratija taip pat suponuoja konstitucinę kontrolę – konstitucijos viršenybės, įskaitant žmogaus teisių gynimą, patikėjimą nepriklausomai teisminei valdžiai.

Šie įvairūs demokratijos sampratos aspektai atsirado ne šiaip sau, o tam, kad demokratija neišsigimtų į, anot Leonido Donskio, demokratūrą – jokių taisyklių nevaržomą daugumos diktatūrą, kuriai jokia mažuma ar juolab atskiras žmogus jau nieko nebereiškia. Paprastai toliau nueinama į autoritarizmą ar totalitarizmą.
Tad savo priimtoje Konstitucijoje Tauta įtvirtino demokratijos su visais minėtais jos aspektais savigynos mechanizmą – apribojo tiek savo, tiek savo atstovybės – Seimo galias, įgaliojo Konstitucinį Teismą užtikrinti Konstitucijos viršenybę, be kita ko, sprendžiant, ar Seimo priimti įstatymai atitinka Konstituciją, ir jos neatitinkančius įstatymus šalinant iš teisės sistemos.

Štai kokia visuomenės sutartimi mūsų Konstitucija yra. Galima būtų pridėti esminius šios sutarties principus – visų visuomenės narių teisę į laimę, lygiateisiškumą ir nediskriminavimą, pagarbą jų orumui ir asmeninio bei šeiminio gyvenimo pasirinkimui.

Dar tai yra visuomenės sutartis dėl pasaulietinės valstybės, kurioje jokia, net daugumos parama besinaudojanti, bažnyčia neprimeta savo kanoninės sampratos apie šeimą. Žodžiu, tai yra ne 18 amžiaus, o šiuolaikinė visuomenės sutartis, primenanti Johno Rawlso koncepciją – hipotetinį susitarimą tarp laisvų ir lygių individų iš „nežinojimo šydo“ pozicijos. Jis siūlo įsivaizduoti tokias visuomenės taisykles, kurias sukurtų žmonės, iš anksto nežinantys savo socialinės padėties – lyties, rasės, sveikatos, turto ir pan. Taip sukurtos taisyklės būtų saugios ir teisingos visiems.

Turbūt tai yra geriausias filosofinis atsakymas tiems, kurie šiandien piktinasi, kad, girdi, priimdami Konstituciją nesitarta dėl tos pačios lyties partnerystės ir KT tariamai iškreipė Konstituciją. Tik įsivaizduokime, kokioms taisyklėms jie patys pritartų, jei tiksliai iš anksto nežinotų savo seksualinės orientacijos ir nebūtų tikri, ar nepriklausys mažumai, kurią dauguma gali žeminti atimdama lygias teises.

Tačiau be filosofinių pakanka ir grynai teisinių klausimų, kuriuos čia verta aptarti. Juolab, kad jau tiek daug netiesos apie juos prirašyta.

Ar KT galėjo išspręsti bylą kitaip?

Atsakymas aiškus ir vienareikšmis: ne, negalėjo, nebent būtų lygiavęsis į Kačinskio Lenkijos konstitucinį tribunolą, autoritarinių režimų teismus.

Skaitant KT nutarimą dėl partnerystės, apima toks įspūdis, kad šį nutarimą ir savaitę anksčiau priimtą KT nutarimą dėl pagalbinio apvaisinimo priėmė dvi skirtingos institucijos: nutarime dėl partnerystės KT argumentai dėstomi žymiai išsamiau, pateikiamas europinis kontekstas, kurio visiškai nebuvo nutarime dėl pagalbinio apvaisinimo, atrandama Austrijos ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencija, kuri buvo pamiršta pagalbinio apvaisinimo byloje. Tad ir KT nutarimas dėl partnerystės įtikina labiau, žinoma, tuos, kurie nori skaityti ir gilintis.

KT nutarimas negalėjo būti iš esmės kitoks dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, bylos sprendimas glūdi dar KT 2019 m. sausio 11 d. nutarime suformuotoje konstitucinėje šeimos sampratoje, kuri nėra tapati santuokai, atsiranda ne tik santuokos pagrindu ir, kitaip nei santuoka, yra neutrali lyties požiūriu, t. y. apima ir tos pačios lyties poras, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu. Tad 2025 m. balandžio 17 d. KT turėjo logiškai pratęsti, jog „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“.

O pakartojant, kad „visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje“, teko pratęsti, jog „teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“.

Dar paprasčiau, šiek tiek atsitolinant nuo teisinės kalbos, galima pasakyti taip: pagal Konstituciją jokia dauguma, besiremianti bet kokiais įsitikinimais, negali dėl seksualinės orientacijos riboti žmogaus teisės kurti šeimą, ir tos pačios lyties poros, kurdamos šeimą, niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių. Tos pačios lyties partneriai niekaip netrukdo skirtingų lyčių poroms naudotis savo teise kurti šeimą tradiciniu – santuokos – būdu, tad nėra jokio teisinio pagrindo varžyti tos pačios lyties porų teisės kurti šeimą (beje, Konstitucijos 28 straipsnis kaip tik įpareigoja naudojantis savo teisėmis nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių).

Neatsitiktinai KT nutarime referuojama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Vokietijos konstitucinio teismo jurisprudenciją, kurioje labai aiškiai pasakyta, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui, santuokos institutui negresia joks pavojus dėl partnerystės instituto, skirto asmenims, negalintiems sudaryti santuokos tarpusavyje, tad tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti atsisakymo teisiškai pripažinti tos pačios lyties poras ir saugoti jų šeiminį gyvenimą.

Taigi, antra, Lietuvos KT nutarimas dėl partnerystės negalėjo būti iš esmės kitoks dėl to, kad jis turėjo būti grindžiamas europine teise – Europos žmogaus teisių konvencija, ES teise, įskaitant EŽTT, ES Teisingumo Teismo, kitų Europos šalių konstitucinių teismų gerąją praktiką.

Iš tiesų KT nutarime ji plačiai cituojama, pasitelkiami panašių Austrijos, Vokietijos, Latvijos ir Vengrijos konstitucinių teismų spręstų bylų pavyzdžiai. Europos teisė nepalieka jokių abejonių, jog Lietuvos valstybė, būdama Europos Tarybos ir ES nare, yra įsipareigojusi be diskriminacijos pripažinti ir saugoti tos pačios lyties porų šeiminį gyvenimą, įskaitant tinkamo teisinio pagrindo (šiuo atveju – partnerystės) tos pačios lyties poroms kurti šeimą nustatymą. Pastaroji pareiga labai aiški iš EŽTT, taip pat visų minėtų keturių Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencijos.

Sakantiems, kad galime nepaisyti Europos teisės, nes, girdi, nacionalinė Konstitucija yra aukščiau, galima atsakyti gana paprastai – būtent pagal Konstituciją Lietuva yra Europos dalis, būtent Tauta nusprendė dėl Konstitucijoje įtvirtintos vakarietiškos geopolitinės orientacijos, įskaitant narystę ES. Jei jau nutarėme pagal Konstituciją būti Europos dalimi, tai pagal tą pačią Konstituciją privalome laikytis europinių taisyklių. Tad pati Konstitucija įpareigoja KT aiškinti ją nežeminant europinio žmogaus teisių apsaugos standarto, nėra jokių konstitucinių priežasčių bendras europines vertybes – teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises – pagal Lietuvos Konstituciją aiškinti iš esmės kitaip nei pagal EŽTK ar ES teisę.

Dėl panašių aiškių priežasčių KT pripažino antikonstituciniu ne tik Civiliniame kodekse buvusį partnerystės apibrėžimą (kad ji galima tik tarp skirtingų lyčių partnerių), bet ir CK įsigaliojimo įstatyme nustatytą partnerystės instituto įsigaliojimo tvarką, pagal kurią partnerystės įsigaliojimas visiškai priklausė nuo Seimo valios – kada jis priims partnerystės registravimo tvarką nustatantį įstatymą. To Seimui nedarant 24 metus, daug besitikėjusių galimybės registruoti partnerystę žmonių galėjo ir nesulaukti šios dienos. Tad, suprantama, tokia partnerystės instituto įsigaliojimo tvarka pažeidė pagal Konstituciją ginamus asmenų teisėtus lūkesčius.

Dar daugiau, tai, kad asmens konstitucinės teisės kurti šeimą įgyvendinimas buvo padarytas absoliučiai priklausomu nuo Seimo malonės, prieštarauja Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, koncepcijai (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir su ja susijusiai kiekvieno asmens konstitucinei teisei ginti savo teises remiantis Konstitucija (30 str. 1 d.). KT, aiškindamas Konstitucijos 6 str. 1 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „įstatymų leidėjo diskreciją leisti įstatymus, taip pat ir tuos, kuriuose reglamentuojama Konstitucijos nuostatų taikymo tvarka, riboja Konstitucija; įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją“.

Žodžiu, partnerystės priešininkai, kritikuodami KT nutarimą, neturi absoliučiai jokių konstitucinių argumentų. Jie savo pozicijos negali pagrįsti jokia nuoseklia Konstitucijos interpretacija, jokia tarptautinių (europinių) ir kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencija. Net formaliai pažodžiui (nors tai niekada nebuvo vienintelis Konstitucijos aiškinimo būdas) aiškindami Konstituciją jie yra neteisūs: Konstitucijos 38 straipsnyje niekur nėra parašyta, kad tik santuoka gali būti šeimos kūrimo būdas, o perėmus logiką, kad partnerystė negalima, nes tame Konstitucijos straipsnyje neįrašyta, tektų uždrausti skyrybas, nes tame Konstitucijos straipsnyje parašyta tik apie santuokos, bet ne santuokos nutraukimo registravimą.

Tad oponentams nelieka nieko kito, kaip kaltinti KT, kad jis, girdi, iškėlė save aukščiau visuomenės nuomonės ir Seimo. Taip tyčia ar dėl neišmanymo ignoruojama aksioma, jog teismas yra teisinė, o ne politinė institucija, jis įpareigotas vadovautis tik Konstitucija ir savo sprendimus grįsti teisiniais argumentais, o ne visuomenės nuomone ir stereotipais ar Seimo politinės daugumos nuostatomis. Kitaip Tauta neturėtų nepriklausomo ir nešališko arbitro, kuris prireikus apgintų pažeidžiamas visuomenės grupes ir asmenis.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad KT nutarimas yra idealus. Tačiau tam tikras teisinio argumentavimo ydas gali pastebėti nedaugelis konstitucinės teisės profesionalų. Bene rimčiausias trūkumas yra CK įsigaliojimo įstatymo 28 straipsnio (reglamentavusio partnerystės instituto įsigaliojimą) prieštaravimo Konstitucijai pagrindimas per Seimo neveikimą, o ne vien normos ydingumą (tarsi norma būtų gera, jei Seimas būtų per protingą laiką išleidęs partnerystės registravimo tvarkos įstatymą, o bloga ji yra tik todėl, kad Seimas to nepadarė).

Susidaro įspūdis, kad KT nusižengė jo paties sau daugybę kartų konstatuotam draudimui tirti Seimo neveikimą, nes pagal Konstitucijos tekstą KT įgaliotas tirti Seimo priimtų aktų (kad ir dar negaliojančių, kaip šiuo atveju) konstitucingumą, o ne Seimo neveikimą nepriimant teisės akto. KT argumentacija būtų buvusi stipresnė, jei jis būtų „pagavęs“ pareiškėjos argumentą apie Konstitucijos tiesioginį taikymą, tačiau atrodo, jog KT nesuprato, kam pareiškėja apskritai nurodė Konstitucijos 6 str. 1 d. (jau tikrai ne vien tam, kad primintų, jog Konstitucija yra vientisas ir darnus aktas).

Panašūs argumentavimo trūkumai yra būdingi pastarųjų metų KT praktikai, nes KT nebesivargina formuluoti gilesnės oficialios konstitucinės doktrinos. Tad prie praleistų galimybių šįkart galima paminėti vengimą išsamiau aiškinti Konstitucijos tiesioginio taikymo klausimus, ypač tai, kiek pagal Konstituciją gali būti toleruojamas toks teisinis reguliavimas, kuriuo asmens konstitucinės teisės įgyvendinimas padaromas priklausomu nuo Seimo valios.

Na, o jeigu jau nueita Seimo neveikimo tyrimo keliu, buvo galima tai konstituciškai pagrįsti veiksmingesnės Konstitucijos viršenybės ir didesnių žmogaus teisių garantijų siekiais.

Artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašių koncepcijų žlugimas

Priešingai pastarųjų metų praktikai, KT nutarimas dėl partnerystės turi ryškiai išreikštą prevencinį potencialą užkardant galimus Konstitucijos pažeidimus. Šiuo nutarimu galutinai įtvirtinama, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apima ir tos pačios lyties porų šeimas. O tai reiškia, kad tos pačios lyties porų partnerystė pagal Konstituciją turi būti reguliuojama būtent kaip šeimos santykiai.

Dar daugiau, tai taip pat reiškia, kad iš anksto antikonstitucinėmis paskelbtos prezidento ir ultrakonservatyvaus politinio spektro jėgų propaguojamos artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašios koncepcijos tos pačios lyties porų santykiams reguliuoti. KT nutarime pasakyta aiškiai, kad teisės aktais suteikiama apsauga turi būti adekvati, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo poros bendro gyvenimo, šeimos gyvenimo aspektus.

Taip pat labai aiškiai pažymėta, kad „santuokos nesudariusių asmenų porų teisinis pripažinimas ir apsauga nebūtų užtikrinami, numačius tik galimybę sudaryti tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos), nes jie nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt.“ Tai KT „pasiskolino“ iš EŽTT jurisprudencijos, tad tos pačios lyties porų šeimos santykius neigiančios koncepcijos taip pat prieštarauja EŽTK.

Žinoma, gali būti mėginimų nekreipti dėmesio į KT nutarimą ir vis tiek prastūminėti artimojo ryšio ar panašų įstatymą. Tačiau tai būtų a priori antikonstituciška, todėl toks įstatymas būtų pripažintinas niekiniu kaip įveikiantis KT nutarimą.

Žinoma, gali būti ir idėjų įveikti KT nutarimą referendumu, pavyzdžiui, dėl partnerystės panaikinimo. Tačiau pagal Konstituciją tokie referendumai yra draudžiami: dar 2014 m. liepos 11 d. nutarime KT yra išaiškinęs, jog pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiami sprendimai, paneigiantys prigimtinį žmogaus teisių pobūdį (šiuo atveju – žmogiškąjį orumą ir lygiateisiškumą, taip pat privataus ir šeiminio gyvenimo apsaugą).

Taip kad panašu, jog pagal Konstituciją įmanomas vienintelis jau įsigaliojusio partnerystės instituto teisinio reguliavimo tobulinimo kelias.

Bendrosios kompetencijos teismų gėda

Partnerystės byla slepia bendrosios kompetencijos teismų gėdą – vengimą atlikti savo konstitucines pareigas ginant žmogaus teises arba, kitaip tariant, pataikavimą visuomenės nuotaikoms. Mat partnerystės byla KT atsirado ne pagal teismų kreipimąsi, o Vyriausybės prašymą. O iki jo buvo mažiausiai keturios bylos, kuriose pareiškėjai – tos pačios lyties poros prašė ir teisiškai įregistruoti jų šeimos santykius, ir kreiptis į KT.

Žinoma, gal ne visose bylose pareiškėjai vienodai kvalifikuotai išdėstė savo argumentus, tačiau teismai taip pat privalo vertinti taikomų teisės normų konstitucingumą ir, kilus dėl jo abejonių, kreiptis į KT dėl CK atitikties Konstitucijai. Tačiau nė vienas iš visų trijų instancijų teismų – Vilniaus miesto apylinės teismas (pirmoji instancija), Vilniaus apygardos teismas (apeliacinė instancija), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė instancija) nematė jokio reikalo įsigilinti į konstitucinius argumentus ir tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į KT.

Maža to, sulaukėme ir tokių „perlų“, kai viena Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja atsisakė pripažinti EŽTT sprendimo bylos Fedotova ir kiti prieš Rusiją reikšmę dėl tariamų Rusijos procesinių teisių neužtikrinimo, nors pati Rusija spjovė į EŽTT atsisakydama dalyvauti jo bylose. Ironiška dabar KT nutarime matyti, jog Fedotova prieš Rusiją bylos sprendimu remiamasi daugiausiai, nes jame išsamiausiai pagrįsta EŽTK dalyvių pareiga teisiškai pripažinti tos pačios lyties porų šeimos santykius.

Vėliausioje man žinomoje pareiškėjų – tos pačios lyties poros byloje dėl partnerystės kelti tapatūs KT išnagrinėtam Vyriausybės prašymui CK 3.229 str. ir CK įsigaliojimo įstatymo 28 str. konstitucingumo klausimai su prašymu kreiptis į KT vadovaujantis iš esmės tokiais pačiais, kaip Vyriausybės, konstituciniais argumentais (galima sakyti, jog Vyriausybė tam tikra prasme argumentus vėliau „nusirašė“). Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai toje byloje nesikreipė į KT net jiems nurodžius, jog KT jau yra priėmęs nagrinėti analogišką Vyriausybės prašymą.

KT priėmus nutarimą, kuriame Vyriausybės pateikti argumentai pripažinti pagrįstais ir Vyriausybės prašymas patenkintas, kyla retorinio pobūdžio klausimas, ar neturėtų akivaizdžias taikomų CK ir CK įsigaliojimo įstatymo normų konstitucingumo problemas ignoravę teisėjai garbingai įsivertinti savo galėjimą vykdyti pareigas. Tikrai sunku rasti didesnį teisėjų darbo broką, kuris, deja, lėmė tolesnį tos pačios lyties porų konstitucinių teisių pažeidimą, jų diskriminavimą ir žeminimą.

Ši detalė, beje, reikšminga svarstant partnerystės registravimo teismų sprendimais klausimą. Minėtas bendrosios kompetencijos teismų nenoras ginti tos pačios lyties porų konstitucines teises gali kelti abejonių dėl to, ar jie bus pajėgūs įgyvendinti KT nutarimą. Kita vertus, jie turi šansą reabilituotis.

Partnerystė – tobulintinas institutas

KT savo nutarimu aktyvavo CK įtvirtintą partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) institutą ir išplėtė jį tos pačios lyties poroms. Dėl to kritikai kaltina KT, kad jis neva prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas. Kaltina neišmanydami arba meluodami.

Iš tikrųjų nieko ekstraordinaraus KT šioje byloje nepadarė, tik atliko Konstitucijos jam suteiktą funkciją ištirti įstatymo nuostatų konstitucingumą ir pašalinti antikonstitucinėmis pripažintas nuostatas iš teisės sistemos. Liko galioti tos įstatymo nuostatos, kurios atitinka Konstituciją. Visuotinai toks antikonstitucinių nuostatų šalinimas doktrinoje vadinamas negatyvaus įstatymų leidėjo funkcija, kuri būdinga visiems pasaulio konstituciniams teismams ir be kurios jie neturėtų prasmės.

Taigi kas atsitiko? KT pripažinus CK 3.229 str. prieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, šis straipsnis lieka toks, kad pagal jį partnerystė galima ir tos pačios lyties poroms. O KT pripažinus prieštaraujančiu CK įsigaliojimo įstatymo 28 str., pagal kurį viso partnerystės instituto įsigaliojimas buvo susietas su partnerystės registravimo tvarką nustatančiu įstatymu, partnerystei skirtas CK trečiosios knygos XV skyrius įsigaliojo iškart oficialiai paskelbus KT nutarimą (praėjusį ketvirtadienį). Taip Lietuvoje ir įsigaliojo partnerystės, įskaitant tos pačios lyties porų, institutas.

Aišku, kad jo turinys netobulas, senstelėjęs ir nepakankamai išsamus. Ko gero, 2000 metais priimant CK apie jį rimtai ir negalvota, nes sunku kitaip paaiškinti, kodėl CK trečiosios knygos XV skyriuje reglamentuojamas tik partnerių (kurie vadinami pasenusiu sugyventinių terminu) bendrai naudojamo turto režimas ir teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa. Todėl KT nutarime nurodyta, jog partnerių šeimos gyvenimo apsauga pagal Konstituciją turi būti adekvati – apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus, kaip antai, paveldėjimą, tarpusavio išlaikymą, teises asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teises ir pareigas nepilnamečiams vaikams ir pan. (dar galima pridėti partnerystės nutraukimo pagrindus). Toks visuminio partnerystės reguliavimo poreikis kyla ir iš EŽTT jurisprudencijos.

Kita vertus, partnerystės institutas nėra jau toks tuščias. Mat yra keliasdešimt įstatymų, kuriuose numatytos tam tikros partnerių teisės ir kurių nuostatos taip pat aktyvuojasi įsigaliojus partnerystės institutui. Pavyzdžiui, tame pačiame CK yra 6.744 str., kuriame numatyta paciento partnerio teisė atstovauti paciento interesams sveikatos priežiūros paslaugų srityje.

Pagal Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą teisę į tokią paramą turės ir partnerystę registravusios poros. Pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymą partnerystę įregistravusios poros (jų dalis) turės teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą mirusiojo valią dėl kremavimo galės pareikšti jo partneris. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą saugomi ir partneriai. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą ir Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymą šeima susijungimo ar perkėlimo į Lietuvą tikslais laikomi ir partneriai. Padidės skaidrumas valstybės tarnyboje, kurioje pagal Valstybės tarnybos ir kitus įstatymus taikomi įvairūs ribojimai valstybės tarnautojams priimti sprendimus partnerių atžvilgiu ar būti tiesioginio pavaldumo santykiuose su partneriu. Ir t. t.

Gaila tik, kad tiek laiko parrasta partnerystės institutui tobulinti. Buvusi valdančioji koalicija, užuot beveik visą kadenciją bergždžiai praleidusi konsensuso tai dėl Civilinės partnerystės, tai dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, geriau jau po pirmojo nepavykusio mėginimo būtų nusprendusi kreiptis į KT, o ne paskutiniais savo kadencijos metais. Tokio kreipimosi idėją įgyvendinus anksčiau, šiandien būtume galėję turėti jau realiai veikiantį gerokai tobulesnį partnerystės institutą.

Nors, žinoma, geriau vėliau negu niekad.

Nuo partnerystės registravimo iki tolesnės partnerių teisių gynybos

Konkrečios poros partnerystė prasidės nuo jos registravimo. Kadangi įstatymu nustatytos partnerystės registravimo tvarkos nėra, ši teisinio reguliavimo spraga pildytina teismų sprendimais ad hoc, ką ir nurodė KT remdamasis ilgamete ankstesne praktika. Iš tikrųjų tokiais atvejais teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir apginti partnerystę norinčių įregistruoti porų teisę sukurti šeimą.

Kaip tai atrodytų praktiškai? Tikėtina, pora turėtų kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą prašydama įregistruoti partnerystę ir sudaryti atitinkamą civilinės būklės akto įrašą. Gavusi neigiamą atsakymą (dėl partnerystės registravimo įstatymo nebuvimo), pora turėtų apskųsti jį apylinkės teismui prašydama tiesiogiai taikant Konstituciją įpareigoti civilinės metrikacijos įstaigą partnerystę registruoti ir sudaryti partnerystės civilinės būklės akto įrašą vadovaujantis įstatymo analogiją – taikant artimiausią pagal turinį Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą santuokos registravimo tvarką.

Bylos dėl to apylinkės teisme turėtų būti nagrinėjamos paprastesne – ypatingosios teisenos – tvarka, kuri numatyta Civilinio proceso kodekso XXXII skyriuje „Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo“.

Žinoma, KT galėjo ir išsamiau atskleisti, kaip per teismą įregistruoti partnerystę, kaip, beje, ir paminėti civilinės metrikacijos įstaigų pareigą taip pat tiesiogiai taikyti Konstituciją ir įstatymo analogiją. Juk pagal Konstituciją tiesioginis jos taikymas nėra tik teismų pareiga.

Partnerystės registravimas dar ne viskas, bet gera pradžia. Partnerių dar lauks ilgas kelias tose minėtose srityse, kuriose jų teisės ir pareigos nereglamentuotos. Juk sunku patikėti, kad dabartinis Seimas gali tinkamai sureglamentuoti partnerystę, bent jau kol kas girdėti priešingos idėjos. Vadinasi, partneriams vėl teks eiti į teismus (įskaitant tą patį KT) ginčijant esamą diskriminacinį teisinį reguliavimą konkrečiose turtinių ir neturtinių šeimos santykių srityse.

Tik šįkart bus lengviau – mat valstybei dažnai bus sunku pagrįsti, kokie objektyvūs skirtumai, išskyrus seksualinę orientaciją, lemia teisinį reguliavimą, pagal kurį, pavyzdžiui, paveldėti gali tik sutuoktinis, tarpusavio išlaikymo pareigas turi tik sutuoktiniai ir pan.

Taip kad neabejoju – partnerystė yra, bus ir stiprės. Daugės laimingų žmonių.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo paskutinis drąsus ir ambicingas bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką ją modernizuojant, atsikratant įsisenėjusių vidaus ydų ir atsispiriant išorės grėsmėms. Konstitucijoje įtvirtinti Tautos suvereniteto, Konstitucijos viršenybės, valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo, piliečių lygiateisiškumo principai – tai, ką galime laikyti teisės viršenybės ir demokratijos, šiandien esančių pagrindinėmis Europos valstybių vertybėmis, branduoliu. Kartu Konstitucija pertvarkytas valstybės valdymas siekiant išsivaduoti iš Rusijos kontrolės. Taip, pasak istorikų, mirtinas ligonis paskelbė tebesąs gyvas ir norintis pasveikti. Tapome pirmaisiais Europoje, sukūrusiais rašytinę Konstituciją, pasiūliusiais humaniškesnę ir modernesnę alternatyvą imperinių ir absoliutinių monarchijų tvarkai Vidurio bei Rytų Europoje.

Vis dėlto pokyčiai buvo pernelyg vėlyvi. Konservatyvios Europos monarchijos, išsigandusios Respublikos modernėjimo, susivienijo tam, kad ją sunaikintų. Tad jos žūtis tapo neišvengiama, kai ji ėmė rodyti atsigavimo ženklus.

Šiandien jau Europa ir laisvės idėja Vakarų pasaulyje vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, kylančiais tiek iš išorės, tiek iš sąjungininkų vidaus. Taip pat keliami ambicingi reformų tikslai – ES strateginė autonomija, veiksmingi gynybos pajėgumai ir konkurencingumo stiprinimas, žinoma, padedant Ukrainai „tiek, kiek reikės“. Ir sunkiai randama reformoms būtinos bendros politinės valios bei pagrįstai baiminamasi, kad reformos galbūt jau pavėlavo…

Taigi šiomis dienomis gera proga sugrįžti prie Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorijos paralelių ir pamokų – tiek apie tuos idealus, kuriuos Respublika siekė įtvirtinti, tiek apie tai, kaip greitai viskas gali žlugti, jei reformos vėluoja ar joms trūksta vidinės ir tarptautinės paramos.

Kodėl reikėjo Konstitucijos?

Iš esmės tai tas pats klausimas, kodėl reikėjo reformų. XVIII a. Abiejų Tautų Respublika išgyveno gilią vidaus ir išorės krizę. Tuo metu, kai didžiosios Europos valstybės kūrė efektyvius centralizuotus valdymo aparatus, Lietuvoje ir Lenkijoje vis dar veikė beviltiškai pasenusi ir atgyvenusi bajoriškos demokratijos sistema su „liberum veto“ principu – vieno Seimo nario veto galėjo blokuoti bet kokį sprendimą. Menkai į valstybės gyvenimą buvo įtraukti miestai, nebuvo veiksmingos mokesčių sistemos, todėl iždas buvo nuolat tuščias. Kariuomenė buvo juokingai maža – Lietuvoje tesiekė apie 4 tūkstančius karių. Politinis elitas (bajorija) buvo susiskaldęs, dažnai kovojantis ir net kariaujantis tarpusavyje, o tai išnaudojo kaimyninės valstybės sąmoningai palaikydamos nestabilumą ir sabotuodamos reformų bandymus.

Be to, Respublika buvo rinkiminė monarchija – karalius ne paveldėdavo sostą, bet buvo renkamas bajorų. Nors toks modelis teoriškai buvo demokratiškesnis, praktikoje valdžios viršūnėse atsidurdavo užsienio jėgų remiami favoritai. Paskutinysis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis – vokiečių kilmės Rusijos imperatorienės Jekaterinos II meilužis ir marionetė – tai iliustruoja itin aiškiai.

Geras klausimas – neprimena dabartinės Lietuvos ir tam tikra prasme ES? Vadinamasis Lietuvos politinis elitas tik žodžiais suinteresuotas modernios ir aktyvios pilietinės visuomenės kūrimu, jam geriausia, kai visuomenė paklūsta ir pritaria ar bent jau tyli. Kariuomenės dydis sąmoningai laikomas apgailėtinai mažu, vengiant įtraukti į gynybą piliečius ir prisitaikyti prie kintančios karo realybės. Vietoje to žadama ištratinti milijardus vakarykštei technikai, kuriai sunaikinti mūšio lauke pakanka poros dienų. VSD niekaip negeba rasti jokių sąsajų, bet priešiškų valstybių interesams savo veikla tarnaujantys politikai šiandien yra Lietuvos parlamente ir Vyriausybėje. Reformos tarsi rengiamos, tačiau mėginamos įbrukti net nemėginant įtikinti jų nauda visuomenės, o ir lengvabūdiškai tikintis, jog visos pasaulio negandos mus kaip nors aplenks.

Silpnokai atrodo ir visa ES: karinė galia ir gynybos pramonė apgailėtinai maža, ekonomiškai esame nepajėgūs konkuruoti nei su JAV, nei su Kinija. Per apgaulingo suartėjimo su Rusija dešimtmečius Europoje prisėta politinių marionečių daigų, kurie vis išdygsta veto paramai Ukrainai ar veiksmingoms reformoms pavidalu, reformų lėtinimu ir sabotavimu. Nepaisant, atrodytų, bendrai suvokto poreikio reformoms, tebėra didžiulis valstybių narių susiskaldymas, trukdantis judėti į priekį. Tad dažniau tik girdime gražių kalbų.

Tuo tarpu išorinė Abiejų Tautų Respublikos krizė itin pagilėjo 1772 m., kai po pirmojo Respublikos padalijimo valstybė neteko didžiulių teritorijų ir tapo Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje faktiškai valdomu satelitu. Šie procesai pamažu išsklaidė iliuzijas ir galiausiai privertė didžiąją politinio Lietuvos ir Lenkijos elito dalį suvokti, kad valstybė sparčiai artėjo prie išnykimo. Vienintelė išeitis buvo tik taip pat spartūs ir radikalūs pokyčiai. Tačiau buvo akivaizdu, kad karine prasme Rusija gerokai stipresnė, tad valstybės pertvarkai reikėjo palankios tarptautinės konjunktūros.

Tokia galimybė atsirado 1787 m., kai Rusija įsitraukė į penkerių metų karą su Osmanų imperija dėl Juodosios jūros pakrančių ir Krymo. Dėl to ji buvo priversta atitraukti kariuomenę iš Respublikos teritorijos, o tai suteikė langą savarankiškesnei Lietuvos ir Lenkijos politikai. Ją drąsino, kaip vėliau paaiškės – veltui, ir vokiškos Prūsijos pažadai paremti atsimetimą nuo Rusijos.

Statytiniams būdinga konjunktūriškai prisitaikyti. Tad keitėsi ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikysena – jis paskelbė šūkį „Tauta su karaliumi, karalius su tauta!“. Todėl 1788 m. prasidėjo visuotiniai Respublikos stiprinimo darbai.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos svarba tada ir dabar: Respublika – ES prototipas

Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad, jei reformų nepavyks apginti ginklu sugrįžus Rusijos kariuomenei, jos ilgai neišsilaikys. Todėl vienu iš pirmųjų sprendimų buvo radikalus kariuomenės didinimas. Vėlesnė istorija parodė, kad tai buvo gan utopinis sumanymas, pernelyg sukoncentruotas į ginkluotųjų pajėgų kiekybės, o ne kokybės didinimą. Problemų kilo ne tiek tokią kariuomenę surenkant, kiek finansuojant, aprūpinant, apmokant, randant sumanių, gebančių kompetentingai vadovauti karininkų ir puskarininkių.

Neplėtojant temos giliau, galima pastebėti, jog su panašiomis problemomis susiduriama užsibrėžiant ir dabartinius Lietuvos ginkluotųjų pajėgumų plėtros bei visos Europos gynybos stiprinimo tikslus.

Pačia Gegužės 3-iosios Konstitucija siekta ištaisyti daugybę visuomenės skaudulių, ypač susijusių su piliečių nelygybe ir menku ne bajorų įtraukimu į valstybės bei vietos valdymo reikalus. Tačiau, kitaip nei Prancūzijoje, Konstitucija nebuvo ir, ko gero, negalėjo būti revoliucingai radikali, nemaža dalimi tik atspindėjo besikeičiančią socialinę realybę. Buvo pagerinta miestų ir miestiečių padėtis išplečiant jų politines teises, sumažinta luomų atskirtis, tačiau pati luominė santvarka išliko; nebuvo panaikinta baudžiava, vis dar pabrėžtas išskirtinis bajorų luomo statusas. Tai visada reikia turėti omenyje su išlygomis kalbant apie tuometę piliečių lygybę. Net ir dabar galime pastebėti recidyvų, kai mūsuose pernelyg pabrėžiami ne konkretūs kieno nors nuopelnai, o jo kilmė, kuri savaime yra to asmens išskyrimo iš kitų pagrindas.

Vis dėlto svarbiausias Konstitucijos indėlis – suvereniteto stiprinimas ir tokių žalingų valdymo mechanizmų, kaip „liberum veto“ bei renkama monarchija, panaikinimas. Vietoje to įtvirtintas konstitucinės paveldimos monarchijos valdymo modelis, turėjęs užtikrinti politinį valdžios tęstinumą ir atsparumą tiek užsienio įtakai, tiek vidaus susiskaldymui. Konstitucinė monarchija reiškė karaliaus valdžios ribojimą piliečių laisvių apsaugos labui, tad, sekant Apšvietos prancūzų filosofu Chales’u de Montesquieu, įvestas valdžių padalijimas į įstatymų leidžiamąją, kuri priklausė dviejų rūmų Seimui, vykdomąją, priklausiusią karaliui ir jo tarybai, bei teisminę. Nustatyta ir tam tikra stabdžių ir atsvarų sistema, kad nė viena iš valdžių negalėtų pernelyg dominuoti. Žodžiu, buvo sudarytos visos prielaidos ateityje sukurti modernią konstitucinę monarchiją, kurių ir šiandien turime apsčiai Vakarų ir Šiaurės Europoje.

Kartais dar vis keliamas Lietuvos statuso klausimas pagal Konstituciją. Viena vertus, jis turėtų būti absoliučiai neaktualus šiuolaikiniame kontekste, o gerokai aktualesnis ir pralenkęs savo laikmetį yra Konstitucijoje įtvirtinto tuometinio Respublikos stiprinimo siekio bei dabartinio ES vienijimosi vertybinio prado klausimas. Kita vertus, svarbu suprasti, jog Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo ryžtingas atsakas į Respublikos valstybingumo erozijos procesą, tad tuomet centralizacija suvokta kaip valstybės efektyvaus valdymo sąlyga. Konstitucija nebuvo lenkų sąmokslas prieš lietuvius: ją kuriant aktyviai dalyvavo lietuvių delegacija, Konstituciją palankiai sutiko visi ją svarstę LDK seimeliai, o 1791 m. spalio 20 d. priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, pabrėžęs, kad Respubliką sudaro dvi tautos – Lenkijos Karūna ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Juolab ES nėra valstybė ar supervalstybė, o savanoriškas bendras Europos valstybių laisvės ir gerovės projektas, kurio sėkmei taip pat reikalinga tam tikra centralizacija valstybių perduotose bendram sprendimui veiklos srityse. Jos pagrindas – bendros teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės – kurias įtvirtino ir pirmoji rašytinė Europoje mūsų Gegužės 3-iosios Konstitucija. Neatsitiktinai Liubline, kuriame sudaryta Lietuvos ir Lenkijos unija – įkurta Abiejų Tautų Respublika, šiai progai pastatytame paminkle užrašyta, jog ten prasidėjo Europos vienijjimasis.

Konstitucijos panaikinimas – dabarties grėsmių paralelės

Konstitucija veikė tik kiek daugiau nei metus. 1792 m., pasibaigus karui su Osmanų imperija, Rusija sugrąžino savo kariuomenę prie Respublikos sienų. Prūsija, kadaise žadėjusi paramą, nusigręžė, suvokusi, kad stiprėjanti Respublika kelia grėsmę ir jai.

Nepadėjo ir tarptautinė padėtis. Prieš 3 metus Paryžiuje prasidėjusi Didžioji Prancūzijos Revoliucija sudrebino visas Europos monarchijas. Tuo meistriškai pasinaudojo Rusijos diplomatinis propagandinis aparatas, Europos dvaruose plėtojęs naratyvus, kad Respublikoje įsimetė „prancūziška liga“, kurią būtina kuo greičiau užgniaužti, kol ji nepasklido po kitas šalis.

Pačioje Lietuvoje ir Lenkijoje Rusija prisistatė to laikmečio „tradicinių vertybių“ gynėja ir skelbėsi atstatanti auksines bajorijos laisves, kurias esą pamynė Gegužės 3-iosios Konstitucija. Rusijos dvaras taip pat padėjo susiburti reformomis nepatenkintų vietos bajorų grupuotę, kuri istorijoje žinoma Targovicos konfederacijos pavadinimu. Galiausiai, komplikuojantis politinei situacijai, Konstitucijos atsižadėjo ir pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Prasidėjęs karas buvo pralaimėtas, o su Prūsijos, Rusijos ir Austrijos pastangomis Respublika netrukus buvo galutinai padalyta ir panaikinta.

Paralelė tiesiog prašosi pati: dabartinės oficialios Rusijos ideologijos – rašizmo – kertinis akmuo yra vadinamųjų tradicinių, ortodoksiškų ir krikščioniškų tradicijų gynimas. Žinoma, nuo „supuvusių ir išsigimusių Vakarų“, kurie tariamai šių vertybių negrįžtamai išsižadėjo ir todėl civilizaciškai nyksta. Lietuva gi čia pateikiama kaip Vakarų marionetė, tad dar aktyviau neva platinanti vakarietišką „nacistinį“ ir „iškrypėlišką“ virusą. Kadangi didelė Lietuvos katalikų bažnyčios dalis mąsto panašiomis kategorijomis, galėtume turėti nemažą šių laikų Targovicos konfederacijos potencialą.

Toks potencialas nėra tik vidinis. Nors ir gerokai palankesnės, bet panašios tampa ir tarptautinės aplinkybės. Tai, kas nutiko Respublikai po 1791 m., yra aiškus perspėjimas apie amžiną egzistencinį konfliktą tarp skirtingų politinių pasaulėžiūrų – absoliutistinės diktatūros negali pakęsti stiprėjančių laisvų tautų šalia savęs. Kaip anuomet Rusija, Prūsija ir Austrija negalėjo toleruoti atgimstančios Respublikos, šiandien Maskvai nepriimtina nei laisva ir demokratinė Ukraina, nei savarankiška Europos Sąjunga, neišskiriant neseniai nuo energetinės priklausomybės išsivadavusios Lietuvos. Antivertybiškai į Putino pusę nudreifavo visa JAV prezidento Trumpo administracija, Europoje palaikanti tas pačias, kaip Maskva, politines jėgas, kurių vizija – ES demontavimas transformuojant ją į vadinamąją „suverenių Europos tautų bendriją“, panaikinant svarbiausias ES teisės vieningumą garantuojančias institucijas – Komisiją ir Teisingumo Teismą, atšaukiant lygiateisiškumo ir nediskriminacijos principus.

Ironiška, kad viena iš pagrindinių Respublikos silpnybių – „liberum veto“ – šiandien lygiai taip pat sėkmingai išnaudojama palaikyti prokremlišką politiką ES viduje. Vengrija, Slovakija, apskritai beveik visos Maskvai palankios radikalios partijos Europoje – tai šiuolaikinė paneuropinė Targovicos konfederacija, neva kovojanti už auksines savo tautų laisves, tačiau realiai norinti jas atiduoti į Rusijos ir Kinijos (dabar gal ir į Trumpą kontroliuojančių oligarchų) rankas.

Trys 1791-ųjų pamokos mums ir visai Europai

Pirmoji: vizijos nepakanka – reikia laiko. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo priimta tuomet, kai Abiejų Tautų Respublika jau skendėjo giluminėje krizėje ir buvo apsupta priešiškų jėgų. Nors reformų turinys buvo pažangus ir novatoriškas, jos atėjo per vėlai. Net ir pačios geriausios reformos žlunga, jei jos įgyvendinamos pavėluotai. Europos strateginei autonomijai, kaip ir veiksmingai gynybos sąjungai (o ir Lietuvos gynybiniams pajėgumams) sukurti, reikės ne dienų ar mėnesių, o ne vienerių metų – tam reikės ne tik ryžto, bet ir kantrybės bei sprendimų priėmimo, kuris sieks toliau nei vienerių rinkimų ciklas.

Deja, dabartinė ES politika dažnai paremta veikimu post facto – tik tada, kai grėsmės jau materializavosi. Nesvarbu, ar kalbame apie gynybos integraciją, kovą su dezinformacija ar pagalbą Ukrainai – sprendimai priimami paskutinę akimirką, o iniciatyva dažnai jau būna prarasta. Tokiu būdu tampame ne aktyviais tarptautinės politikos kūrėjais, o pasyviai reaguojančiais objektais – sekančiais įvykiais, o ne juos kuriančiais.

Antroji: nepasikliaukime svyruojančiais sąjungininkais, o visiškai pasikliauti galime tik savo jėgomis. Vienas skaudžiausių Gegužės 3-iosios epochos epizodų – Respublikos iliuzijos dėl Prūsijos ir galbūt Didžiosios Britanijos paramos prieš Rusiją. Šios viltys pasirodė buvusios ne tik naivios, bet ir pražūtingos. Prūsija ne tik nesuteikė žadėtos pagalbos, bet dar ir pasinaudojo susidariusia padėtimi prisijungdama dalį Respublikos teritorijos.

Dabartinės Europos saugumas ir stiprybė lygiai taip pat negali būti grįsti partnerystėmis, kurių įsipareigojimai yra trapūs arba grįsti transakciniu (dealų) požiūriu. Renkimės blogiausiam – JAV traukimuisi. ES turi atsisakyti priklausomybės nuo riboto sąjungininkų rato ir plėsti savo strateginį veikimo lauką – sutvirtindama ryšius su Lotynų Amerika, Pietryčių Azija, Indija, Artimaisiais Rytais ir Afrika. Tik taip įmanoma sukurti atsparią, daugialypę geopolitinę tvarką, nepriklausomą nuo nuotaikų kaitos istorinių sąjungininkų sostinėse.

Trečioji: krizė – tai idėjų metas. Gegužės 3-iosios Konstitucijos šalininkams teko stoti prieš koordinuotą, reakcingą pasipriešinimą, kuris dangstėsi patriotine ir tariamai moraline retorika – esą ginančia „tradicines“ bajorų laisves. Šiandien Rusija, Kinija, Donaldo Trumpo „MAGA“ judėjimas ir įvairios jų atmainos Europoje kryptingai menkina liberalią demokratiją, siūlydami autoritarines alternatyvas, kurios grįstos panieka mažumoms, teisės viršenybės paneigimu ir daugumos diktatūra.

Šios autokratinės katedros steigėjai aktyviai veikia įžūliai meluodami ir skleisdami savo dezinformaciją, kad Europa irtų ir iš vidaus. Nebegalime likti tik stebėtojai, kai prieš mus kariaujamas informacinis karas. Su rašizmo ir trumpizmo naratyvais turime susigrumti tiek ideologiniame, tiek teisėsaugos, tiek žiniasklaidos lygmenyse. Jeigu liberali demokratija nori išlikti gyvybinga ir atspari, ji privalo ne tik ginti save, bet ir būti pasirengusi kontratakuoti. Ji turi pagaliau užsiauginti dantis.

„Labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją…“

Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorija yra strateginis perspėjimas Europai: jei norime būti laisvi, privalome turėti priemonių laisvę apginti – ekonominius, teisinius, institucinius, diplomatinius ir, kai reikia, kietus karinius instrumentus. Apginti ne tik nuo išorės priešų, bet ir nuo vidaus grėsmių – dezinformacijos, apatijos, cinizmo ir apskritai nuo pernelyg komfortiškos kasdienybės. Tikrai laisvei reikia ugdyti kovotojų charakterį.

Tokį charakterį, apie kurį preambulėje rašė Gegužės 3-iosios Konstitucijos tėvai: „Laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taip pat norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nepaisydami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją.“