Iš pradžių nenorėjau komentuoti LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimo įstatymo projekto priėmimo proceso, bet jis, valdančiajai daugumai siekiant bet kokia kaina užgrobti LRT, įsibėgėjo beprecedenčiu greičiu. Taip įvyko dėl taikomos skubos tvarkos svarstant ir priimant projektą.
Visuotinai akivaizdus skubos neteisėtumas
Taigi labai trumpai, nes ir taip visuotinai žinoma, ir tai puikiausiai suvokia patys valdantieji, – taikoma skubos tvarka yra antikonstitucinė bei prieštaraujanti europiniams teisėkūros standartams. Tai akivaizdu iš KT 2019 m. balandžio 16 d. nutarimo: kaip pažymėjo KT, Seimas, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, 76 straipsnį reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų projektų svarstymo skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį ši tvarka būtų taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Kodėl pagal Konstituciją taip ribojamas skubos tvarkos taikymas? Nes skubos tvarka nukrypstama nuo demokratinės teisėkūros reikalavimų – viešumo, skaidrumo, kokybės įtraukiant visuomenę ir ekspertus. Tad ją galima taikyti tik tada, kai siekiamas apsaugoti viešasis interesas ar kita konstitucinė vertybė nusveria demokratinius teisėkūros proceso viešumo, skaidrumo ir kokybės imperatyvus.
Vėlgi akivaizdu, kad nėra jokių konstituciškai pateisinamų ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtina taip skubiai keisti LRT vadovės atleidimo tvarką, kaip nėra ir jokių konstituciškai pateisinamų svarbių visuomenės ir valstybės interesų ar kitų konstitucinių vertybių, kurias reikėtų apsaugoti tokiomis skubiomis, nuo demokratinių imperatyvų nukrypstančiomis, įstatyminėmis priemonėmis. Suprantama, tokiomis aplinkybėms ir interesais negali būti paprasčiausias noras atleisti LRT vadovę, juolab tam jokio pagrindo neduoda Valstybės kontrolės atlikto audito išvados.
Valdantieji čia tiesiog beviltiški – jie neturi absoliučiai jokių teisinių argumentų skubai pagrįsti. Tai, ką jie kalba (kad, girdi, reikia kuo greičiau gydyti „kraujuojančią žaizdą“, apsaugoti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ar pan.), yra visiški niekai. Tai – tokio pat lygio argumentacija, kaip kad, pavyzdžiui, noras priversti kapituliuoti Ukrainą dėl to, kad atseit jos priešinimasis agresijai destabilizuoja saugumo situaciją ir kelia grėsmę.
Niekada konstituciškai pateisinamomis priežastimis skubiai priimti įstatymus nebus teisėti ir taikūs visuomenės protestai, juolab kilę dėl akivaizdžiai antikonstitucinių valdžios veiksmų, kaip šiuo atveju ir dėl tos pačios įstatymo projekto svarstymo skubos tvarkos tyčiojantis iš visuomenės teisėto noro įgyvendinti konstitucinę teisę dalyvauti valdant valstybę.
Lygiai taip pat apriboti ypatingais atvejais skubos procedūras priimant įstatymus privalu pagal europinius teisės viršenybės standartus, atspindėtus Venecijos komisijos dokumentuose.
Už kritiką – smūgis per pinigus
Taigi toliau apie antrąją politinio spaudimo LRT priemonę – finansavimo mažinimą, kurios prieštaravimas Konstitucijai atrodo mažiau akivaizdus, nei LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimas. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvos Respublikoje Konstitucija draudžia persekioti už kritiką (33 straipsnio 2 dalis). Kaip kitaip, jei ne persekiojimu už kritiką galima vadinti valdančiosios koalicijos įvykdytą LRT finansavimo apkarpymą už tai, kad netinka LRT transliuojamas turinys. Svarstant LRT įstatymo 11 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XV-618, priimtą lapkričio 27 d., LRT finansavimo mažinimo iniciatorius – „nemano zarios“ partijos lyderis – viešai kalbėjo, kad pagrindinė tokios iniciatyvos priežastis yra jo nepasitenkinimas LRT veikla ir, be abejo, LRT vadove. Pastarąją jis vadina chame ir reikalauja trauktis.
Galima rasti aibes citatų, kai ir kiti koalicijos partneriai – „socdemai“ ir „valstiečiai“ – kaltino LRT šališkumu ir mėtė įtarimų netinkama veikla šešėlius LRT vadovei. Garsia tapo Seimo narės L. Girskienės frazė, kad, girdi, LRT ir „apskritai visur“ matyti tie patys veidai, ir jai būnant opozicijoje neklausta nuomonės.
Tokioms LRT veiklą ribojančioms priemonėms, kaip finansavimo mažinimas ir LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimas, pateisinti valdantieji sąmoningai formuoja dezinformacinius naratyvus. Pavyzdžiui, be jokių objektyvių įrodymų skleidžia teiginį, kad LRT tarnauja dabartinei opozicijai. Gal net labiau naudingas yra kitas valdančiųjų paleistas dezinformacinis naratyvas apie tai, kad LRT neva „taškosi pinigais“. Jam pagrįsti valdantieji paprastai ištraukia iš konteksto vieną ar kitą eilutę iš Valstybės kontrolės atlikto LRT veiklos audito ataskaitos, tačiau tyčia nutyli, jog toje pačioje ataskaitoje aiškiai padaryta išvada, kad LRT finansinių išteklių planavimas yra tinkamas, o išlaidų didėjimo priežastys pagrįstos.
Taigi kas padaryta LRT įstatymo 11 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymu? Pagal jį LRT įstatymo 19 straipsnis pakeistas taip, kad nuo 2026 metų iš esmės kinta LRT biudžeto apskaičiavimo metodika: trejiems metams (2026-2029 m.) įšaldytas LRT metinis biudžetas nustatant 2025 m. finansavimo lygį skaičiais (neatsižvelgus į infliaciją, tai savaime gali būti laikoma finansavimo mažinimu), o nuo 2029 m. numatyta sumažinti LRT skiriamą gyventojų pajamų mokesčio įplaukų dalį nuo 1 iki 0,75 proc., o akcizų mokesčio pajamų dalį – nuo 1,3 iki 0,8 proc. Abi šios priemonės sudaro ilgalaikį LRT finansavimo žymų sumažinimą, nors hibridinio karo prieš Lietuvą laikotarpiu ypač svarbu stiprinti patikimos informacijos sklaidą ir kovą su dezinformacija, t. y. LRT konstitucinės misijos svarba tampa dar didesnė.
Taip ne tik naikinamas pavyzdiniu Europoje laikytas LRT finansavimo modelis, leidęs užtikrinti stabilų finansavimo didėjimą ekonomikos augimo metais ir adekvatų jo mažėjimą ekonomikos traukimosi laikotarpiu. Šį modelį ne kartą gyrė Europos transliuotojų sąjunga (EBU), dar šiais metais kaip sektiną jį nurodė Venecijos komisija savo išvadoje dėl Moldovos audiovizualinių paslaugų įstatymų.
Taip kartu pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija – jos garantuotas LRT nepriklausomumas, taigi, jau minėtas Konstitucijos 25 straipsnis, konstituciniai pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principai. Mat 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime (ypač žr. jo 69 punktą), kurio beveik nepastebėjo Seimo Teisės departamentas, Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, yra saistomas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo. Todėl, kad ir koks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis būtų pasirinktas, turi būti užtikrintas deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas, kuris leistų veiksmingai vykdyti konstitucinę jo misiją.
Kartu KT pažymėjo, jog gali būti nustatytas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, pagal kurį pagrindinis finansavimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos, uždraudžiant LRT gauti lėšų už transliuojamą reklamą ir nenumatant kitų reikšmingų finansavimo šaltinių (pavyzdžiui, specialios rinkliavos – „abonentinio mokesčio“). Būtent toks LRT finansavimo modelis dabar ir nustatytas.
Tačiau tokiu atveju pagal Konstituciją privalu užtikrinti, kad planuojant ir tvirtinant valstybės biudžeto asignavimus LRT konstitucinei misijai įgyvendinti LRT nepatirtų politinio spaudimo dėl savo veiklos, ypač dėl transliuojamų programų ir laidų. Priešingu atveju, jeigu vienintelis reikšmingas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinis būtų valstybės biudžeto lėšos ir Vyriausybė bei Seimas turėtų plačią diskreciją nuspręsti dėl kiekvienais metais nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų dydžių, būtų sudarytos prielaidos pažeisti institucinį ir redakcinį nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą. Kartu tai reikštų ir Konstitucijoje įtvirtinto, jos ginamo ir saugomo visuomenės intereso būti informuotai, kitų konstitucinių vertybių, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti yra skirtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institutas, pažeidimą.
Paprasčiau tariant, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks LRT finansavimo mechanizmas, kuriuo turi būti užtikrintas LRT nepriklausomumas; jei finansavimo pagrindinis šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos, tai mechanizmas turi būti toks, kuris nesudarytų prielaidų nei Vyriausybei, nei Seimui rengiant ir tvirtinant valstybės biudžetą daryti politinio spaudimo LRT dėl jos veiklos. Todėl ir buvo nustatytas tam tikras procentas nuo gyventojų pajamų ir akcizo mokesčių, kasmet automatiškai, t.y. be Vyriausybės ir Seimo kišimosi, pagal įstatymą numatytas LRT veiklai. Tai sudaro sąlygas LRT nepaisant politikų planuoti savo veiklą, būtiną veiksmingai vykdyti patikėtą konstitucinę misiją.
Oponentai sakytų, kad modelis gi nepakeistas – tam tikras procentas nuo minėtų mokesčių vis tiek bus skiriamas LRT veiklai; atseit vis dėlto Vyriausybė ir Seimas kasmet negalės manipuliuoti savo nuožiūra keisdami LRT biudžeto skaičius. Formaliai taip, bet procentas juk sumažintas, o konstituciniai reikalavimai negali būti vien formalumas. Reikia matyti KT nutarimo esmę – LRT apsaugą nuo per finansavimą daromo politinio spaudimo, įskaitant dėl politinių priežasčių savavališkai kaitaliojamus nuo minėtų mokesčių įplaukų nustatytus procentus. Juk kitaip Seimas galėtų kad ir kasmet tuos procentus mažinti ir mažinti formaliai, atrodytų, nesikėsindamas į LRT nepriklausomumą per tvirtinamą metinį valstybės biudžetą, bet iš esmės jį pažeisdamas per mažinamus LRT įstatyme nustatytus procentus. Akivaizdžiai Konstitucija tokio Seimo gudravimo netoleruoja.
Nesakau, kad LRT finansavimo dydis apskritai negali būti keičiamas ar mažinamas, bet tai turi būti susiję su objektyviomis priežastimis. Tokiomis, kaip ekonominė ir finansinė krizė valstybėje, bet jos akivaizdžiai neturime, arba esminis atitinkamų mokesčių teisinio reguliavimo ir tarifų pokytis, ko taip pat šįkart neįvyko (kartą dėl tokios priežasties buvo koreguoti LRT finansavimo procentiniai dydžiai).
Prezidento mėginimas pagrįsti savo parašą po Seimo priimtu LRT finansavimo mažinimu įstatymu tuo, kad „visi turi veržtis diržus“ dėl šalies gynybos, neatlaiko kritikos jau vien dėl veidmainystės. Pačiai Prezidentūrai gi valstybės biudžeto asignavimai auga net 11 proc., teisinant tai šalies pasirengimo pirmininkavimui ES poreikiais. Tarsi LRT konstitucinė misija pirmiausia neapimtų būtino pasirengimo kokybiškai nušviesti šį pirmininkavimą.
Tad lieka, kas jau rašyta nuo pradžių – vienintelė reali ir neslepiama LRT finansavimo mažinimo priežastis yra valdančiosios koalicijos politikų nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas LRT veika, t. y. paprasčiausias įžūlus politinis spaudimas.
Žavu, aišku, matyti, kai be Seimo pirmininko ir dabartinės premjerės tokį įstatymą palaiko ir susikompromitavęs buvęs premjeras, ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn socdemas, ir visa gauja kitų ne pačios švariausios reputacijos politikų. Galima ironizuoti apie tam tikrą politikos ir kriminalo tandemą užgrobiant LRT. Jis ciniškai nepaiso ne tik Konstitucijos, bet ir neigiamos tarptautinės bei ES reakcijos.
Yra dar viena, kaip ir LRT vadovės atleidimo tvarkos paprastinimo atveju, priežastis, kodėl LRT finansavimą mažinimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tai – prieštaravimas europinėms žiniasklaidos, įskaitant visuomeninius transliuotojus, nepriklausomumo normoms, įtvirtintoms tame pačiame Europos žiniasklaidos laisvės akto 5 straipsnyje. Jo 3 dalis įpareigoja užtikrinti, kad visuomeninių žiniasklaidos paslaugų teikėjų finansavimo procedūros būtų grindžiamos iš anksto nustatytais skaidriais ir objektyviais kriterijais, kad tokie paslaugų teikėjai turėtų pakankamus, tvarius ir nuspėjamus finansinius išteklius, atitinkančius jų su viešosiomis paslaugomis susijusių įgaliojimų vykdymą ir gebėjimą plėtotis pagal tuos įgaliojimus, taip pat kad būtų užtikrinta redakcinė nepriklausomybė.
Akivaizdu, kad LRT finansavimo mažinimas politikams keršijant LRT už jų netenkinančią veiklą visų šių kriterijų neatitinka. Tuo pačiu toks jau priimtas įstatymas prieštarauja jau minėtam konstituciniam visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvui, įtvirtintam Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiame Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, be kita ko, jo 1 straipsnyje.
Pažymėtina, kad dėl abiejų teisėkūros iniciatyvų – ir dėl LRT generalinio direktoriaus atleidimo paprastinimo, ir dėl LRT viešojo finansavimo įšaldymo bei vėliau vyksiančio jo finansavimo mažinimo – neseniai išreiškė susirūpinimą Europos Taryba. Europos Tarybos vertinimu, šios priemonės kelia rimtą grėsmę nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui ir veiksmingam funkcionavimui.