Šiame konstituciniame kontekste pirmiausia panagrinėsiu įstatymo dėl LRT vadovo (generalinio direktoriaus) atleidimo tvarkos supaprastinimo projektą (Įstatymo dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo projektą Nr. XVP-1052).
Šio projekto kokybę turbūt geriausiai nusako tai, kad pagal pavadinimą siūloma keisti 5 straipsnį, nors projekto tekste ir pagal sumanymo tikslą iš tikrųjų siūloma keisti 13 straipsnio 5 dalį. Taip pat projekto rengėjų ir teikėjų kvalifikaciją puikiai atspindi pasiūlymas atleisti LRT generalinį direktorių ne mažiau kaip pusės (taip, neapsirinku, būtent bent pusės, o ne daugiau kaip pusės) visų tarybos narių balsų. Tokios praktikos tikrai nėra jokioje kitoje organizacijoje, tik atvirkštine prasme nei bandė tai pateikti Seimo pirmininkas.
Pagal turinį projektu siūloma iš esmės pakeisti dabar nustatytą LRT generalinio direktoriaus atleidimo dėl nepasitikėjimo tvarką, kai jis gali būti atleistas tik tuo atveju, jeigu LRT taryba pareikštą nepasitikėjimą grindžia viešuoju interesu ir jeigu už tokį nepasitikėjimą balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų (8 iš 12) Tarybos narių. Konkrečiai, siūloma: pirma, panaikinti reikalavimą tarybai pagrįsti LRT generalinio direktoriaus atleidimą viešuoju interesu; antra, sumažinti LRT generalinio direktoriaus atleidimui būtiną tarybos narių balsų skaičių nuo kvalifikuotos 2/3 daugumos iki net ne daugumos, o viso labo pusės narių; trečia, įvesti slaptą tarybos narių balsavimą dėl LRT generalinio direktoriaus atleidimo.
Visos trys siūlomos naujovės prieštarauja Konstitucijai, pirmiausia Konstitucijos 25 straipsniui bei konstituciniams pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principams, nes jomis kėsinamasi į konstitucinį LRT nepriklausomumą.
Minėtuose KT 2006 m. gruodžio 21 d. ir 2019 m. gegužės 16 d. nutarimuose aiškiai pabrėžtas toks institucinio LRT nepriklausomumo aspektas: turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas. Be abejo, toks modelis apima ir LRT vadovo nepriklausomumo garantijas, įskaitant apsaugą nuo atleidimo bet kokiais nepasitikėjimo motyvais, taip pat teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo imperatyvų paisymą. LRT vadovas negali būti absoliučiai priklausomas nuo tarybos pasitikėjimo, nes jis pats priimamas būtinos šiam darbui profesinės kvalifikacijos ir gebėjimo nepriklausomai atlikti savo pareigas pagrindu.
Iš esmės LRT vadovo atleidimui turėtų būti taikomas panašus pagrindas į tą, kurį KT 2014 m. sausio 24 d. nutarime suformulavo Lietuvos banko valdybos pirmininkui atleisti – neatitikimas šioms pareigoms eiti įstatymo nustatytų reikalavimų arba sunkaus nusižengimo padarymas, t. y. aplinkybė, dėl kurios apskritai negalima leisti konkrečiam asmeniui vykdyti pareigų. Dabar nustatytas atleidimo pagrindas – viešasis interesas apima šiuos pagrindus, nors pažodžiui jų neatkartoja. Tačiau projekto autorių siūlomas paprasto nepasitikėjimo dėl bet kurių priežasčių pagrindas akivaizdžiai yra per platus, tad būtų nesuderinamas su konstituciniu LRT nepriklausomumo imperatyvu.
Ne ką geriau yra su socialdemokratų viešai skelbtais siūlymais „tobulinti“ projektą ir naujai įregistruotu projektu. Jeigu atleidimo pagrindas bus sukonkretintas iki įstatyme nustatyto LRT vadovo pareigų nevykdymo, jis akivaizdžiai bus per platus, nes ne bet koks pareigų nevykdymas laikytinas sunkiu nusižengimu, ne už bet kokį pareigų nevykdymą taikytina griežčiausia priemonė – atleidimas iš pareigų.
Dar blogiau yra su siūlymu atleisti LRT generalinį direktorių tarybai nepatvirtinus jo metinės veiklos ataskaitos, nes toks atleidimo pagrindas yra iš esmės kitais žodžiais suformuluotas nepasitikėjimas. Jis padarytų generalinį direktorių absoliučiai priklausomą nuo tarybos narių nuotaikų svyravimo, generalinis direktorius nebeturėtų jokių stabilaus ir savarankiško darbo garantijų.
Šiuo požiūriu atrodo, kad socialdemokratai lipa ant to paties grėblio, ant kurio buvo kadaise užlipęs Seimas, kai nustatė tokį atleidimo pagrindą visų Seimui atskaitingų institucijų vadovų atleidimui. Tokį generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindą KT pripažino antikonstituciniu 2015 m. gruodžio 30 d. nutarime, nes paisant prokurorų nepriklausomumo principo pagal Konstituciją negalimas toks reguliavimas, pagal kurį būtų nustatytas įpareigojimas prokurorams teikti jų veiklos ataskaitas, kurioms politinės valdžios institucijos turėtų pritarti.
Dėl antrosios siūlomos naujovės – LRT generalinio direktoriaus atleidimui reikalingos balsų kartelės nuleidimo iki pusės tarybos narių net komentuoti beveik nėra ką. Tik tiek, kad Venecijos komisijos dokumentuose kvalifikuota balsų dauguma atleidžiant iš pareigų nuolat pabrėžiama kaip vienas iš nepolitinių konstitucinių institucijų nepriklausomumo europinių standartų.
Todėl konstitucinio LRT nepriklausomumo imperatyvo neatitiktų ir socialdemokratų įregistruotas naujausias siūlymas nustatyti paprastą tarybos narių balsų daugumą – 7 iš 12 narių. Jo negalima nevertinti tarybos sudėties kontekste. Turint omenyje tai, kad 8 iš 12 tarybos narių yra „politiniai“, t. y. skiriami politinių valdžios institucijų – po 4 narius skiria Seimas (2 iš pozicijos ir 2 iš opozicijos pasiūlytų kandidatų) ir prezidentas. Kaip rodo praktika, ypač prezidento paskirti tarybos nariai ne itin nutolsta nuo prezidento politinės linijos ir valios. Tad nuleidus atleidimui reikalingų tarybos narių balsų skaičiaus kartelę nuo kvalifikuotos iki paprastos balsų daugumos, bus sumažintas LRT generalinio direktoriaus autonomiškumas ir padidinta politinė įtaka LRT veiklai.
Žinoma, LRT tarybos sudėtis taip pat yra geras, deja, paraštėse liekantis klausimas. Pavyzdžiui, kodėl net 4 (!) LRT tarybos narius, t. y. tiek pat, kiek visas Seimas su pozicija ir opozicija, skiria prezidentas? Kaip tai dera su parlamentinės respublikos ir pliuralistinės demokratijos samprata? Prezidentas pagal Konstituciją turi labai ribotus įgaliojimus visuomenės informavimo politikos srityje (apskritai negali reguliuoti žiniasklaidos laisvės klausimų), jo konstitucinis statusas tikrai nėra lygiavertis Seimui, kaip Tautos atstovybei. Tad būtų logiška, kad jis ir apskritai nedalyvautų skiriant LRT tarybą.
Panašiai galima paklausti, kodėl vieną LRT tarybos narį skiria Lietuvos vyskupų konferencija, nes pagal Konstituciją Lietuva yra pasaulietinė valstybė, joje nėra valstybinės religijos, be to, yra ne viena, o aštuonios tradicinės bažnyčios.
Galiausiai trečioji siūloma naujovė – slaptas LRT tarybos narių balsavimas dėl generalinio direktoriaus atleidimo. Tai prieštarautų ne tik LRT nepriklausomumo, bet ypač LRT atskaitomybės visuomenei ir kitiems konstituciniams imperatyvams. Juk LRT, kaip valstybės įsteigtam nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, taip pat turėtų būti taikomi konstituciniai viešumo ir skaidrumo principai, su kuriais nedera slaptumas priimant svarbiausius sprendimus. Slaptumas kaip tik sudarytų prielaidas neskaidriems tarybos narių sandėriams ir juos paskyrusių subjektų politinių užduočių vykdymui. Žodžiu, jei bijai prisiimti atsakomybę už priimamus sprendimus, nėra ko eiti į LRT tarybos narius. Baimė su demokratija nedera.
Kad įstatymo dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimo projektas akivaizdžiai prieštarauja ES teisei, jau pripažįsta kone visi. Iš tikrųjų Europos žiniasklaidos laisvės aktas reikalauja, kad visuomeninio transliuotojo vadovybės atleidimas prieš terminą būtų išimtinio pobūdžio, objektyviai pagrįstas ir suderinamas su nepriklausomumo garantijomis, suteikiamomis visuomeninio transliuotojo paslaugų teikėjams (5 straipsnis).
Kaip tik tai yra dabar įtvirtinta galiojančioje LRT įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje, ir kaip tik tai siūloma panaikinti. Europos transliuotojų sąjungos (EBU) vertinimu, siūloma minimali apsauga, taikytina visuomeninio transliuotojo vadovybės atleidimo procedūros metu, yra itin neįprasta Europos Tarybos valstybių narių kontekste ir gali reikšmingai padidinti transliuotojo pažeidžiamumą politiniam spaudimui. Beje, Europos žiniasklaidos laisvės akto kriterijų neatitiktų ir socialdemokratų įregistruotas „patobulintas“ variantas.
Tai yra dar viena priežastis konstatuoti projekto prieštaravimą Konstitucijai – šįkart Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, be kita ko, jo 1 straipsniui, kuriame įtvirtintas konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas. Jis suponuoja konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti ES teisės reikalavimus (KT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas).
Vis dėlto pats svarbiausias klausimas yra dar kitas, kad nebūtų reikalo toliau gilintis į detales. O kam apskritai reikia keisti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, jei, kaip ten bebūtų, ja pažeidžiamas ar bet kuriuo atveju (kalbant apie „patobulinimus“) mažinamas LRT nepriklausomumas nuo politinės valdžios?
Akivaizdu, kad konstituciškai pagrįsto atsakymo iš valdančiųjų girdėti neteko. Atsakymas yra kitoks – paprastas, politinis ir net neslepiamas (kartais sumišęs su asmeninės neapykantos reiškimu) – žūtbūtinis noras atleisti dabartinę LRT vadovę. Bet kokiomis, tegu ir antikonstitucinėmis, priemonėmis. Tad apskritai LRT vadovo atleidimo tvarkos supaprastinimas su bet kokiais „patobulinimais“ be tinkamo konstitucinio pagrindimo kvalifikuotinas kaip kėsinimasis į Konstitucijos garantuojamą LRT nepriklausomumą.